Žinant, kiek režisierė Giedrė ŽICKYTĖ (39) į savo filmus sudeda širdies ir darbo, jos laimėjimai tarptautiniuose kino festivaliuose stebinti nebeturėtų. Tačiau nuoširdus menininkės džiaugsmas byloja – kad ir kaip aukštai būtum užkopęs, įvertinimai skatina siekti dar daugiau.
Dar nespėjau tavęs pasveikinti su pergale Šiaurės Amerikos dokumentinių filmų forume „Hot Docs“.
Ačiū! Tokie filmų forumai, vykstantys greta tarptautinių kino festivalių, šiuo atveju Toronto, yra svarbūs vystant naujus filmus. Ten susirenka tokie gigantai kaip BBC, „Netflix“, „Arte“ ir kiti. Tad pristatydamas savo filmo projektą turi galimybę industrijai nusiųsti žinią – pavyzdžiui, rasti finansavimą. Apsidžiaugiau, kad mus ten apskritai atrinko, juk varžėsi apie tūkstantį projektų, o finale liko tik dvidešimt du, trys iš jų gavo prizus. Man šis įvertinimas yra labai svarbus, įkvepiantis. Jaučiu, kad tai įrodymas, jog einame teisingu keliu. Nesvarbu, kiek filmų būtum sukūręs, nuolat gyveni su savo jautriu „nežinau“.
Kai paskutinį kartą kalbėjomės, baigei „Šuolį“, o čia laimėjai jau su „Maša“. Kada spėjai?
Sukurti vieną filmą trunka apie ketverius metus ar net ilgiau. Vienas – gamybos stadijos, kitas – vystymo, o trečias – jau sklaidos. Kai baigiau „Šuolį“, maniau, kad man reikės pertraukos, nes kūrybinis procesas labai išsunkia. Tačiau likimas susiklostė kitaip. Prancūzų prodiuserė Christine Le Goff internete pamatė žinutę apie netikėtai atrastą, niekur nepublikuotą rusų fotografės Mašos Ivašincovos (1942–2000) archyvą. Straipsnio antraštė klausė, ar tai gali būti naujoji Vivian Maier, legendinė amerikiečių menininkė. Vivian ir Mašos istorijos šiek tiek panašios.