Giedrius Drukteinis apie Holivudo iliuziją: „Vietoj kokaino aktoriai šniaukščia pieno miltelius“

Amerikoje tau turbūt jau teko lankytis? Ar anksčiau ten vykdavai kaip turistas?

Šis kartas buvo ketvirtas. Pirmą sykį į Ameriką nuvykau 1992-aisiais JAV ambasados kultūros skyriaus siuntimu – rinkau medžiagą savo knygai „Vietnamo karas“.

Antrą kartą skridau į komandiruotę kaip „Lietuvos avialinijų“ darbuotojas, trečią sykį – tiesiog apsipirkti. Pamenu, prieš dvidešimt trejus metus Vašingtone pirmą kartą užėjau į savo dabar mėgstamiausios drabužių firmos „Brooks Brothers“ parduotuvę ir nelėtindamas žingsnio išėjau, nes supratau, kad tai – dar ne man.

O vėliau gyvenimas akivaizdžiai pagerėjo... Šįsyk užėjau į tos pačios firmos parduotuvę Holivude, sviedžiau ant prekystalio devynis dolerius ir įsigijau baltų sportinių kojinių porą – iš principo!  

Kokiomis aplinkybėmis išvykai į Holivudą, kas tau padėjo patekti į kino studijas?

Nesu kinematografininkas ir niekada nepuoselėjau ambicijų tapti aktoriumi ar filmų prodiuseriu. Tačiau televizija ir kinas yra tapę tokia svarbia mūsų gyvenimo dalimi, kad bet kuriam mąstančiam žmogui kyla klausimų, kaip veikia ši industrija.

Pats esu rašęs apie Holivudą, nors niekada nebuvau jame lankęsis. Lietuva turi daug ryšių su šiuo svajonių ir iliuzijų fabriku, jame dirba nemažai mūsų tėvynainių, ir jei tik atsiranda noras, tuos ryšius nesunku materializuoti ir atsidurti „Warner Bros.“ ar „Universal“.

Didžiosios Holivudo studijos mielai priima stažuotojus ar besidominčius užsieniečius, nes kino industrija yra neatsiejama amerikietiškos kultūros dalis ir idealų ruporas. Manau, daugeliui būtų pravartu pamatyti tą virtuvę iš arti, nors įspėju – rasti atsakymus į rūpimus klausimus nėra taip jau paprasta, nes įmantrias pareigas einantys asmenys studijose dažniausiai išmano tik savo siaurą specifinę sritį.    

 Kur apsistojai? Kaip keliavai po šalį?
 

Gyvenau ir pas gerus žmones, ir viešbučiuose. Kelias dienas praleidau Los Andžele, paskui nuomotu automobiliu aplankiau Silicio slėnį San Fransiske, Las Vegasą, San Diegą ir Meksiką. Viena smagiausių patirčių – apsistoti pakelės moteliuose, kokius matome kino filmuose, ir įspūdinguose Las Vegaso viešbučiuose – neįtikėtinai pigiuose, tačiau kupinuose pagundų išleisti visus turimus pinigus.

Holivudo žvaigždžių alėjoje net nebūčiau susivokęs, jei pakeleivis nebūtų bakstelėjęs pirštu: ji įspūdingai atrodo tik atvirukuose, o tikrovėje yra blanki eilinė Holivudo gatvė. Aktorių namų beveik neįžvelgsi pro aukštas tvoras, o garsiosios raidės „Hollywood“ matomos tik iš tolo. Graži iliuzija, banali tikrovė.

Kelionės tikslas visgi buvo kino kompanijos. Taigi – kas slepiasi jų viduje? 

Kadaise Waltas Disney pasakė: „Jei tai perka, vadinasi, tai – menas.“ Tai puikiai atitinka Holivude egzistuojančią pragmatišką nuostatą: visų pirma pinigai, paskui – menas. Kiekvieno aktoriaus, režisieriaus ar scenaristo karjera vertinama pagal šią schemą – kiek tu gali uždirbti pinigų. Kas juos sumoka?

Žinoma, žiūrovas, tad iš esmės visa produkcija kuriama atsižvelgiant į jo skonį, viltis, neišsakytus pageidavimus ir žmogiškuosius instinktus. Anksčiau sukdavau galvą: kokiu principu studijos renkasi finansuojamų filmų temas? O, pasirodo, tai – matematiškai apskaičiuotas procesas, paremtas įvykiais pasaulyje. Išauga terorizmo grėsmė – šekite filmą apie superherojus, galinčius apginti naciją. Garsiai nuvilnija koks nors teismo procesas – prašom, filmas apie kalėjimą. Zondas nusileidžia Marse – štai jums filmas apie tarpgalaktines keliones. 

Kadaise Waltas Disney pasakė: „Jei tai perka, vadinasi, tai – menas.“ Tai puikiai atitinka Holivude egzistuojančią pragmatišką nuostatą: visų pirma pinigai, paskui – menas.

Ir dažniausiai tie filmai turi dvi skirtingas pabaigas. Ne visi yra apie tokius dalykus girdėję, daugelis mano, kad tai mitas, bet įsitikinau: tikrai ne. Tradiciškai viena pabaiga yra gera, kita bloga, ir jos skirtos skirtingoms žiūrovų rinkoms. Kokią kam pasiūlyti, nusprendžia tyrimai.

Pavyzdžiui, šiemet „Oskarui“ nominuoto „Amerikiečių snaiperio“ originalo pabaigoje herojus nušaunamas. Tačiau tyrimas parodė, kad žiūrovai nepageidauja to matyti, ir oficialia pabaiga tapo patriotinius jausmus keliančios nežinia kaip žuvusio herojaus laidotuvės – apie jo žūtį informavo tik užrašas ekrane. Kitas pavyzdys – lietuviams gerai žinomas filmas „Aš esu legenda“.

Mes matėme europietišką pabaigą, kai Willo Smitho herojus susisprogdina kartu su jį persekiojančiais zombiais. O amerikietiškajame variante Smithas grąžina zombiams belaisvės kūną, taikiai su jais išsiskiria ir lieka gyvas – ir žiūrovai patenkinti, ir galima kurti filmo tęsinį. Holivude visi žino: europiečiai mėgsta blogas ir kruvinas filmų pabaigas, amerikiečiai, kinai ir indai pirmenybę teikia geroms.

Arabų šalims skirtuose filmų variantuose išnaikinamos visos nuogybės: „Sekso ir miesto“ ten tikrai niekas nerodo. Kol dar veikė vaizdajuosčių nuomos salonai, didžiausias jų tinklas JAV „Blockbuster Video“ priklausė mormonams, o šie yra nusistatę prieš smurtą: todėl kino filmai buvo perdaromi ir redaguojami specialiai šio tinklo nuomos punktams.

O kaipgi kūrėjo idėja, meniniai siužeto vingiai, istorijos moralas?

Svarbiausia – pinigai, ir tiek. Beje, man visada rūpėjo suvokti, iš ko Holivude jie daromi, jei dauguma didžiųjų studijų statomų kino filmų yra nuostolingi. Jų biudžetus ir pajamas nesunku rasti internete. Pavyzdžiui, iš aštuonių kino filmų, šiemet nominuotų „Oskarams“, vienintelis „Amerikiečių snaiperis“ iki apdovanojimų buvo uždirbęs pelno.

Kiti septyni tapo pelningi tik po ceremonijos, ir tai ne visi. O atsakymas paprastas: pavienių filmų pelnas kompensuoja dešimčių atnešamus nuostolius. Holivudo studijoms pigiau išlaikyti savo milžinišką infrastruktūrą, palaikant ją nuolat veikiančią, nei daryti prastovas.

Lietaus lašai filmuojant yra keturis kartus didesni už įprastus. Jūros bangų mūšą sukelia šukomis braukomas celofanas, Vietoj kokaino aktoriai šniaukščia pieno miltelius.

Tikriausiai teko lankytis Holivudo studijose įrengtose filmų ir serialų filmavimo aikštelėse: jos tave kuo nors nustebino?

Žmonės sako: nežiūrėk, kaip gaminamos dešrelės, nes nebenorėsi jų valgyti (juokiasi).

Panašiai yra su filmavimų aikštelėmis: pamatęs, kokiomis primityviomis priemonėmis išgaunami vaizdo ar garso efektai, šiek tiek nusivili ta iliuzija.

Pavyzdžiui, lietaus lašai filmuojant yra keturis kartus didesni už įprastus. Lietaus garsas įrašomas iš laistytuvo pilant vandenį ant stiklo, po kuriuo pakištas mikrofonas. Jūros bangų mūšą sukelia šukomis braukomas celofanas, moteriškų batelių kaukšėjimą – medinio plaktuko smūgiai per granitinę plokštę. Vietoj kokaino aktoriai šniaukščia pieno miltelius.

Peilis, smeigiamas į žmogaus nugarą, laikui bėgant „patobulėjo“: seniau jis būdavo įbedamas į duonos kepalą, pritvirtintą prie aktoriaus kūno, dabar – peilio geležtė tiesiog sulenda į rankeną. Dūžtantis lango stiklas būna pagamintas iš skaidrios lydyto cukraus plėvės, kuri efektyviai subyra į tūkstančius smulkių šukių, – iš tos pačios medžiagos gaminami ir į aktorių galvas dūžtantys buteliai.

Nespalvoto kino laikais kraują vaizdavo šokolado sirupas, šiandien – raudoni maisto dažai ir kečupas. Viskio ir konjako aktoriams niekas neduoda – jie geria arbatą. Ašaros išgaunamos į aktoriaus akį įlašinant glicerino ir pučiant į ją ploną oro srovelę, nuo kurios jis ima tekėti skruostais.

Net cigaretės netikros: Kalifornijos įstatymai draudžia rūkyti darbo vietoje, o studijos filmavimo aikštelė oficialiai klasifikuojama kaip darbo vieta, todėl ekrane rūkantys aktoriai pučia ne tabako dūmus, o rūkstančio šlykštaus mėtinio skonio garus. 

Mane nustebino baldai, specialiai gaminami žemesnio ūgio megažvaigždėms vyrams, tokiems kaip Tomas Cruise’as ar Dustinas Hoffmanas. Visi jų aplinkoje filmuojami baldai yra ketvirčiu mažesni, greta jų einantiems aukštesniems aktoriams iškasamos specialios tranšėjos, o Tomas Cruise’as avi specialios formos aukštakulnius batus.

Žinoma, jis ir filmuojamas specialiu kampu – šiek tiek iš apačios. Optinių triukų ten begalė... „Warner Bros.“ studijoje matyta serialo „Draugai“ filmavimo aikštelė, šiandien jau paversta muziejumi, turi ypatingą savybę: jos priekiniame plane stovintys puodeliai, šaukšteliai, kėdės yra mažesni nei tie patys daiktai, esantys galiniame plane, – kad ekrane visi atrodytų vienodo dydžio.

Kokiose dar kompanijose, kur ne taip paprasta įžengti pasauliečiui, teko lankytis?

Silicio slėnyje aplankiau „Facebook“ ir „Google“ biurus. „Facebook“, kurio akcijų pats turiu, būstinėje nuoširdžiai susirūpinau neišvydęs nė vieno savo ar vyresnio amžiaus žmogaus. „Google“ biuras, garsėjantis korporacine kultūra, apskritai priminė jaunimo sąskrydį ar stovyklą: darbuotojai lauke žaidė kvadratą, špagavosi guminėmis špagomis, laigė su šunimis...

Tame erzelyne dairiausi serverių, žinančių atsakymus į visus klausimus, ir talpyklų, kaupiančių informaciją apie mus, tačiau man buvo atsakyta, kad jie slepiasi „už užuolaidų“. Silicio slėnyje netikėtai pasijutau labai senas, nes tokių šiuolaikinių darbo principų jau nebesuprantu. Guodė tik mintis, kad tie išminčiai, kondensuojantys jaunatvišką entuziazmą, galbūt yra mano amžiaus.  

Su kokiomis mintimis ten nuvažiavai ir su kokiomis – grįžai? Kokią esminę žinutę parsivežei?

Iš Amerikos į Lietuvą visada grįžtu sužvėrėjęs, nes niekaip nesuprantu, kodėl mes neįstengiame iš tos šalies perimti gerosios patirties. Los Andžele aplankiau Ronaldo Reagano kapą ir nusipirkau šaldytuvo magnetuką su sakraline prezidento fraze: „It can be done“ (perfrazuotai – „Viskas įmanoma“).

Tą užrašą matau kiekvieną rytą, ir tėvynainiams nuolat kartoju, kad viskas yra įmanoma – ir „Euroviziją“ laimėti, ir „Žuvėdros“ šokių kolektyvui pinigų užsidirbti, ir jaunuoliui dorai tapti turtingam, ir pensininkui susigrąžinti orią savigarbą. Holivudo filmai patinka pasauliui, nes jie perša tą pačią nuostatą – kad ir kas tu būtum filmo pradžioje, pabaigoje nugalėsi priešus ir išeisi nešinas lagaminu su milijonu dolerių.

Nes viskas įmanoma, juolab kad yra iš ko pasimokyti. Sakote, Holivudo kultūra – šlamštas? Ten jums atsakytų: „Jei manai, kad mano filmas yra šlamštas, dėk šalia savąjį ir palyginkime, kuris uždirbo daugiau pinigų. Sakai, neturi tokio filmo? Neturi išvis jokio filmo? Tai ko kišiesi į pokalbį?“   

Jau bandei amerikietiškąją patirtį pritaikyti lietuviškoje televizijoje?

Grįžęs į Lietuvą, vakare jau filmavausi LNK laidoje „Supermiestas“. Kai vis dar kupinas entuziazmo ir polėkio pradėjau mokyti laidos dalyvius, kaip pasirodymus padaryti įspūdingesnius, pavyzdžiui, kaip Las Vegase ar Holivude, pirmoji reakcija, kurios sulaukiau, buvo gana tiesmuka – „Varyk atgal į tą savo Holivudą!“ (Juokiasi.) Mielai tai ir padarysiu, bet tik tada, kai Lietuvoje, anot Juozo Baltušio, padirbėję „tris Amerikas turėsime“.