Žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Giedrius Leškevičius šį rudenį pasirodė projekto „X faktorius. Žvaigždės“ scenoje ir žiūrovus nustebino savo skambiu balsu. Žinomas vyras neslepia, tarp įvairiausių jo veiklų – didžiausia gyvenimo aistra yra muzika.
Dainavimas jums nesvetimas. Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?
Muzika mane lydėjo nuo mažens. Pirmą kartą į sceną žengiau būdamas ketverių metų kartu su tėčiu ir liaudies muzikos kolektyvu kapela „Pivašiūnai“. Jame muzikuoju iki šiol. Visą gyvenimą stengiausi „nepamesti“ noro dainuoti, o kai jausdavau, kad tolstu nuo muzikos, vienaip ar kitaip prie jos sugrįždavau. Kai po mokyklos išvažiavau studijuoti žurnalistikos į Vilnių, pajutau, kad mano gyvenime lieka vis mažiau muzikos, todėl po paskaitų pradėjau dainuoti karaoke. Viskas išaugo iki to, kad nuo paprastų karaokės vakarėlių pradėjau dalyvauti konkursuose, laimėjau Lietuvos karaoke čempionatą, o vėliau nusišypsojo sėkmė ir Pabaltijo šalių karaokės konkurse.
Kai pradėjau dirbti televizijoje, buvau pastebėtas ne tik kaip žurnalistas, bet ir kaip dainininkas mėgėjas. „X faktorius. Žvaigždės“ anaiptol nėra mano pirmasis muzikinis projektas, esu dalyvavęs ir projekte „Žvaigždžių duetai“, teko pasirodyti ne vienoje laidoje ir kaip solo atlikėjui.
Taip pat su bendraminčiais esame subūrę muzikinę grupę „Joke“ ir joje muzikuojame. Žinoma, su šia grupe į didžiąsias scenas nesitaikome, pelno nesivaikome. Tai labiau nišinis projektas, skirtas pakvailioti ir pasidžiaugti muzika.
Dar neteko pagalvoti apie profesijos keitimą? Galbūt prieš televizijos ekranus mieliau stotumėte, kaip dainininkas, o ne laidų vedėjas?
Vis dar nelaikau savęs dainininku, labiau – dainuojančiu laidų ir renginių vedėju. Ir niekas nežino, kada norai ir galimybės tapti profesionaliu dainininku pakeis visas kitas veiklas. Iš tiesų, ką darau – darau ne šiaip sau, ne atmestinai. Būtent todėl ir atvykau į projektą – palypėti dar vienu muzikos laipteliu aukščiau. Jaučiu, kad galiu būti didžiojoje scenoje ir žinau, kad turiu ką parodyti.
Nors muzika jums artima nuo mažens, visgi, pasirinkote žurnalisto profesiją. Kas lėmė tokį sprendimą?
Viskas atsitiko labai natūraliai. Nors niekada nesiskyriau su muzika, jau paauglystėje žinojau, kad norėsiu tapti žurnalistu. Tikriausiai, jau tada supratau, kad menininko ar scenos žmogaus vardas yra užsitarnaujamas daug sunkiau nei žurnalisto. Tuo metu pasidaviau šioms mintims, tačiau tikrai nesigailiu ir, manau, kad padariau tinkamą sprendimą.
Ilgus metus dirbote kriminalinių ir socialinių televizijos laidų vedėju. Kokią patirtį sukaupėte dirbdamas prie neretai šokiruojančių istorijų?
Sunku būtų visą sukauptą patirtį sudėti į porą sakinių. Nuo avarijų, žmogžudysčių, asocialių šeimų iki proto nesuvokiamų ir retkarčiais juoką keliančių istorijų. Būtent tokia žurnalistinė patirtis per daugelį metų man suteikė gebėjimą suprasi žmones ir netgi juos greičiau perprasti.
Kai baigėsi laida „Abipus sienos“, kurios istorijas filmuodavau ir pats, nutrūko ta galimybė tiesiogiai prisiliesti prie žmonių gyvenimų. Visgi, ir kituose projektuose mačiau, kiek daug pastangų ir jėgų, spręsdami keblias situacijas, įdeda mano kolegos. Kai sulaukdavome skambučių iš nukentėjusių žmonių, iškart iškeldavome klausimą – kaip mes galime padėti? Kolegos niekada nevažiuodavo tik dėl siužeto ar dėl istorijos, kuri pakeltų reitingus. Viskas buvo daroma nuoširdžiai, su noru padėti, todėl stodamas prieš kamerą jausdavausi užtikrintai ir ramiai, kad mano komanda padarė viską ką galėjo.
Esate kilęs iš nedidelio miestelio Alytaus rajone. Tapatinate save su tėviške, ar visgi labiau save laikote sostinės gyventoju?
Kai manęs klausia iš kur aš esu, pasididžiuodamas sakau, kad esu kilęs iš labai gražaus Pivašiūnų miestelio ir iki šiol laikau save Pivašiūnų parapijiečiu. Čia gyvena mano tėvai, pas kuriuos mielai grįžtu, taip pat jau nuo pat mažens dainuoju „Pivašiūnų“ kapeloje. Praeitais metais su šiuo kolektyvu tapome jubiliejinio „Grok, Jurgeli“ konkurso laureatais. Taip pat prisijungiu ir prie Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios veiklos, giedu joje.
Manau, natūralu tapatinti save su savo šaknimis. Čia susiformavo mano asmenybė, čia atradau savo pomėgius ir aistras.
Dar viena jūsų aistra – motociklai. Galbūt pirmą kart šią transporto priemonę taip pat išbandėte tėviškės keliuose?
Pirmą kartą šią transporto priemonę išbandžiau dar paauglystėje. Pamenu, vienas kaimynas turėjo motorinį dviratį pavadinimu „Riga“, o kitas – motociklą „Minsk“. Tuo metu kiekvienam kaimo berniokui buvo įdomu juos pavairuoti. Taigi, kažkiek patirties jau turėjau, tad kai reikėjo laikytis automobilio vairuotojo teises, tuo pačiu iškart laikiausi ir motociklininko.
Tiesa, ilgus metus neturėjau sąlygų nusipirkti ir laikyti nuosavo motociklo, tačiau prieš kelis metus kortos sukrito tinkamai ir jį pagaliau įsigijau (šypsosi).
Hobių turite ne tik ant žemės, bet ir danguje – jau daugelį metų užsiimate oreivyste. Nesunku atrasti laiko dar vienai papildomai veiklai?
Būsiu atviras, oreivystė tikrai yra ta sritis, kuri reikalauja nemažai laiko. Vis dėlto, tai yra užsiėmimas, kuriam laiko neskaičiuoju. Jau nuo pat mažens mane traukė dangus – pats gaminausi aitvarus, konstravau įvairiausius lėktuvų modeliukus. Nors nesirinkau su tuo susijusios profesijos, visai netikėtai oreivystė pati pasirinko mane. Mano vienas draugas įsitraukė į Oreivystės centro veiklą ir pakvietė prisijungti. Pabandžiau, pajutau, kad man tai patinka ir pradėjau mokytis pilotuoti oro balioną. Taigi, dabar jau skaičiuoju 14-tus metus, kuomet esu danguje – skraidau pats ir mokau skraidyti jaunus pilotus.
Esate itin veikli asmenybė. Galbūt ir savo atžalas skatinate kuo daugiau veikti?
Mano devynmetis Faustas bei penkerių Kasparas jau dabar yra susipažinę su oro balionu bei motociklu. Stengiuosi jiems parodyti platesnį pasaulį, kad jie patys atrastų, ką nori daryti ir kuo užsiimti. Nors dar nėra didelio polinkio į muziką, abu sūnus žino, kas tai yra, stebi mano pasirodymus ir kartu su visa šeima visada mane palaiko.
Kuo projekte „X faktorius. Žvaigždės“ planuojate nustebinti savo namiškius bei gerbėjus?
Labiau noriu ne vien stebinti, bet džiuginti. Į kiekvieną dainą norisi sudėti visus savo jausmus ir padainuoti iš širdies. Kiekviename pasirodyme galima atrasti kažką naujo ir savito, todėl būtent tai ir bandysiu perteikti. Tikiuosi, visas dainas pavyks išgyventi ne vienam scenoje, o kartu su visais žiūrovais... (šypsosi)
