Giedrius Savickas: „Sulaukęs 40-ies tenoriu, kad gyvenimas liktų toks, koks yra“
„Ar kas nors tapo aiškiau sulaukus keturiasdešimties? – nuslūgus sveikinimams susimąsto aktorius Giedrius Savickas. – Žinoma. Supratau, kad lygiai taip pat sulauksiu ir keturiasdešimt vienų, ir keturiasdešimt dvejų... O štai pokyčių visai nelaukiu. Iš tiesų vieno tenorėčiau – kad gyvenimas liktų toks, koks yra.“
Prisimena, kaip kadaise svajojo nusipirkti didelį laivą ir leistis į kelionę aplink pasaulį. O dabar tenori mažiuko laivo – ir plaukioti juo Trakuose. „Aišku, ežere audrų nepatirsi. Bet ko ten daužytis per tas bangas...“ – retoriškai klausia. Į viską ėmė žvelgti paprasčiau, į daug ką nekreipia dėmesio, net nebeprisimena nereikšmingų dalykų, nes protas jau išmoko apsivalyti. Ne taip kaip trisdešimtmetis, kai griebė viską iš eilės ir darė. „Keturiasdešimtmetis jau žiūri, ką padarei.“
Giedrius jau žino gyvenimo dėsnius. Nebando apsimesti tuo, kas nėra. „Anksčiau skaičiau filosofines knygas ir jose ieškojau išminties, o dabar žinau, kad jos nieko nepakeis. Jos tinka tik citatoms – niekas tikrame gyvenime jomis nesivadovauja. Paskaitai, pacituoji, ir tiek. O va sriubą ar moki išvirti? Iš to kur kas daugiau naudos“, – paprastą gyvenimo išmintį dėsto.
Ir dar vieną dalyką supratęs, kad smagu bendrauti su vyresniais, nes tada jaučiasi dar jaunas. „Su jaunais tu visą laiką jautiesi vyresnis ir... atsilikęs. Jie žiūri į tave atlaidžiai. Suprantu, pats kadaise taip žiūrėjaus.“
O apskritai jis jaučiasi laimingas, nes gali pastebėti daugybę dalykų: ir obelis prie penkiaaukščio, ir kad gandrai parskrido, ir kad kieme kaštonai sprogsta.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“