Gimęs pratęsti Glitiškių dvaro tradiciją: nuo jaunystės verslus kūręs A.Padvaiskas aistringiausią pasiliko amžėjimui

Tokių kaip jis, turinčių verslo pajautimą, per šimtmetį užgimsta turbūt vos vienas kitas, nes tai, kas kitiems atrodo tolima ir neįgyvendinama, jį intriguoja ir neleidžia miegoti naktimis.

Štai kad ir rekonstruotame 1923 metų Jelenskių dvaro pastate įkurta distilerija, kurioje veikia jauki kavinė. Šiuo metu joje jau galima paragauti dviejų rūšių obuolių vyno distiliato, paties Ericho Marios Remarque’o aprašyto, tarptautinėje erdvėje kalvadosu pakrikštyto.

Apie gamybos procesą ir modernią laboratoriją šeimininkas galėtų pasakoti valandų valandas, tuo pat metu rodytų istorinius distiliavimo aparatus, atkeliavusius iš Vokietijos. Vietos distilerijoje pakanka ir Senosios vaistinės muziejui.

Vilniaus rajone, Glitiškėse, įsikūrusios distilerijos šeimininkas juokauja, kad ir šis projektas iš jųdviejų su žmona pareikalavo ne tik finansų, bet ir išmanymo, kantrybės, na, o nesėkmių buvo tiek, kad Rasa nespėjo žilų plaukų dažyti.

„Toks jau aš žmogus: anksčiau ar vėliau verslą įsuku. Man nėra nieko neįmanomo“, – prisipažįsta per gyvenimą pačius įvairiausius verslų modelius išbandęs Arvydas.

Tiesa, naujausią – distiliavimo verslą, matyt, teisingiausia būtų vadinti A.Padvaisko aistra? Mat bręsdamas jis su metais vis didesnes investicijas augins (kuo ilgiau išlaikomas bus, tuo didesnę grąžą jo kūrėjui generuos).

Vilniuje gimęs, tik vaikystėje vis traukiniais pas senelius į kaimą prie Ignalinos traukdavęs vyras prisimena juos kaip labai darbščius ir nagingus žmones. „Močiučių austų lovatiesių dar ir dabar turiu, tikriausiai joms muziejų įkursiu, o senelis Padvaiskas talentingai krepšius pindavo (pradedant mažyčiais, vaikiškais, uogoms rinkti, baigiant didžiaisiais šienui nešti), klumpes iš liepų droždavo, jų viršų oda puošdavo. Kitas senelis kalvę turėjo, o vežimus kaip stalius meistravo, jų ratus gebėjo iš lenkto klevo medienos padaryti. Kaip palikimą ir prisiminimą iš tos vietovės dūminę pirkią persivežiau ir prie namų pasistačiau“, – prie savo šaknų leidžiasi pašnekovas.

Kaimo turizmo sodybą Padvaisko dvaru pavadinęs (sodyba veikia visus metus) verslininkas sako, kad, pagal jį, šių dienų dvarininkas nesėdi rankų sudėjęs ir negeria kavos – jis, kaip ir pats Arvydas, vadovauja beveik penkiems šimtams darbuotojų fabrike, keliauja po tarptautines parodas ir vis mato galimybes: šios ir virsta verslais.

Glitiškėse, Lauko g. 10, veikia (net ir šeštadieniais) čia pat „Padvaiskas ir Ko“ fabrike gaminamų lovų ir čiužinių parduotuvė.

„Turbūt iš prigimties aš maksimalistas: jeigu ko nors imuosi, turi ir šiandienai užtekti, ir dar į priekį būti, – paklaustas, kaip jam pavyksta sėkmingai plėtoti esamus verslus, juokiasi pašnekovas. Ir priduria, kad gelbsti modernūs sprendimai: – Žinote, kai kaime trūksta darbo rankų, tenka pasitelkti robotų. Iš kitos pusės, jie nei serga, nei peršąla, nei gimdymo atostogų jiems reikia.“

Daugiau informacijos rasite čia.