Lapkričio 27 dieną teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacijos teatro „Kitas kampas“ meno vadovas, aktorinio meistriškumo ir improvizacijos treneris Kirilas Glušajevas minėjo savo 39-ąjį gimtadienį.
Ta proga pasikvietėme Kirilą pasikalbėti apie gimtadienio ritualus, „PLANO 39“ reviziją, praėjusių metų pasiekimus, ateinančių metų planus, teatro terapiją ir pagrindinę improvizacijos meno techniką.
Kirilai, ką tik minėjote savo gimtadienį. Ar esate linkęs juos švęsti? Gal turite gimtadienio tradicijų?
Neturiu tradicijos švęsti gimtadienio vakarėlio, didelio draugų būrio ar kompanijos surinkimo vienoje vietoje formatu. Nepaisant to, turiu keletą savo asmeninių ritualų ir procedūrų, kurias atlieku prieš gimimo dieną arba gimimo dienos metu. Žinoma, visuomet sulaukiu daug sveikinimų iš artimiausių draugų, kolegų, iš šeimos ir giminių.
Jei ne paslaptis, kokie tai ritualai?
Visada prieš gimtadienį darau peržiūrą, reviziją tikslų, kuriuos buvau užsibrėžęs tais metais įgyvendinti. Visą laiką dėlioju tikslų, uždavinių ir veiksmų planą ateinantiems metams. Jie taip ir būna įvardinti: „PLANAS 31“, „PLANAS 32“, „PLANAS 33“. Tai man yra labai svarbu. Be viso to, gimimo dienos proga stengiuosi gerai pasportuoti, gerai paskaityti ir pasimelsti su atitinkamu įvertinimu bei atsidėkojimu už tai, ką turiu ir už tai, ko neturiu. Man gimimo diena – tai susitelkimo, revizijos bei ruošimosi ateičiai laikas.
Kalbant apie praėjusius metus – jie buvo tikrai įspūdingi. Įgijote magistro laipsnį, kartu su Klaipėdos jaunimo teatru statėte spektaklį, dabar laukia dar viena premjera su Oskaro Koršunovo teatru. Kaip pats apibūdintumėte šiuos metus?
Pirmiausia, 39-ti gyvenimo metai buvo paženklinti intensyvia studijų ir mokslinio tyrimo veikla. Tai buvo atradimų, gilinimosi, susitikimų, naujų žmonių, naujų žmogaus sielos pusių atradimas. Ir galima drąsiai sakyti – dar vieno „naujojo AŠ“ įgijimas. Sveikatos mokslų magistro diplomas – tai tik formalumas, bet iššūkiai ir procesai, per kuriuos teko praeiti studijuojant tokią sudėtingą specialybę, kaip dramos terapiją, ir dar „Vilniaus universiteto“ medicinos fakultete, iš tiesų leido sukurti ir užsiauginti „naująjį AŠ“. Tai buvo didžiausias, naujausias, sudėtingiausias ir tuo pačiu metu daugiausia pasitenkinimo, džiaugsmo ir tokio sveiko pasididžiavimo atnešęs metų darbas.
Antra, 39-ti gyvenimo metai atnešė tris premjeras. Praėjusį rudenį, prieš pat gimtadienį kartu su kolegomis režisieriais Gabriele Tuminaite ir Stasu Žirkovu išleidome spektaklį „Tinder dates“ Vilniaus mažąjame teatre. Po jo įvyko spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“ premjera Klaipėdoje, kur turėjome intensyvų ir labai gražų vasaros pabaigos ir rudens pradžios periodą. Dabar Oskaro Koršunovo teatre su puikia komanda repetuojame spektaklį, pagal Floriano Zelerio pjesę, pavadinimu „Mama“. Be viso to, daug džiaugsmo, intrigos, ir kūrybinio atsinaujinimo atnešė bendradarbiavimas su režisieriumi Antanu Obcarsku Nacionaliniame dramos teatre, dirbant aktoriumi spektaklyje „Raganosiai“.
Trečia, įžengėme į jubiliejinį, 15-tą improvizacijos teatro „Kitas kampas“ sezoną, kuriame intensyviai tęsiame praėjusiame sezone pradėtus darbus. Publikos numylėtiniu tapo mano kuruojamas improvizacinis formatas „Improvizadienis“, kuris praėjusiais metais įsitvirtino ir tapo mėgiamu, norimu ir įdomiu reiškiniu „Kito kampo“ kontekste, leidžiantis į priekį numatyti ir sukurti dar daugiau naujų, netikėtų formatų, kuriuos išvysite jau po naujųjų. Paskutiniaisias metais teatro „Kitas Kampas“ kokteilių bare nemažai kartų stojau prie improvizuoto didžėjaus pulto, rubrikoje „DJ Tėvas“.
Galiausiai, į mano gyvenimą grįžo grožinė literatūra, kurią buvo išstūmusi psichoterapinė literatūra, buvo daug sporto, pradėjau domėtis svarsčių (girų), sportu, daug sveikatos, grūdinimosi, jogos ir daug santykio su artimaisiais.
Galima sakyti visi 39-ti gyvenimo metai buvo pakankamai didelis ir rimtas projektas. Tai labai intensyvūs, ryškūs, tankūs ir labai gyvi metai.
Magistro diplomas jau Jūsų rankose – ar taikote dramos terapiją savo darbuose, asmeniniame gyvenime? Kokiose situacijose?
Psichologija, psichika ir psichoterapija domėjausi jau daugelį metų, nes mano pirmos profesijos, režisūros ir aktorystės, dėka visą laiką esu labai intensyviame ir artimame emociniame ryšyje su žmonėmis. Vienas iš svarbiausių tikslų, einant į dramos terapijos studijas medicinos fakultete, buvo atlikti revizijas, susisteminti ir sustyguoti savo žinias bei įgūdžius, kuriais jau ilgus metus tikrai padedu sau susireguliuoti, pailsėti ir sustiprėti. Visas tas žinias, iš tiesų, naudoju kasdien ir nuolatos – tai yra ir gyvenimo būdo dalis, ir emocinės bei mentalinės higienos dalis. Tai yra būdas organizuoti savo laiką, vesti save per gyvenimą. Jeigu yra žmonių, kurie savo gyvenime turi tokius orientyrus, kaip religija arba bažnyčia, tai aš galiu sakyti, kad mano bažnyčia yra psichoterapija, dramos terapija, psichologija, psichiatrija.
Nesunku pastebėti, kad nuolatinis tobulėjimas, žingeidumas yra neatsiejama Jūsų asmenybės dalis. Ar ketinate tęsti akademines studijas, gilinti žinias ir stoti į doktorantūrą?
Taip, sprendimas jau yra priimtas. Mokslinę veiklą tęsiu toliau ir šiuo metu ruošiuosi doktorantūros studijoms.
Be to, kad nuolat tobulėjate pats, rengiate ir įvairius mokymus įmonėms, ir improvizacijos mokymus pradedantiesiems. Kokius savo gebėjimus ir įgūdžius ateina lavinti Jūsų mokiniai?
Pirmiausia žmonės, ateinantys į improvizaciją, tikisi, kad improvizacijos metodas atskleis juose tas puses ir savybes, kurių, kaip jie patys įvardina, jaučia pritrūkę. Dažniausiai žmonės, atėję improvizuoti, turi lūkestį susitikti su savo baime ir ją įveikti. Kiti ateina tikėdamiesi, kad improvizacija padarys juos gyvesnius, ryškesnius, įvairesnius. Tad, iš tiesų, žmonės ateina permainų, kismo, atrasti ir sukurti „naujus AŠ“. Dažniausiai tą naujumą jie sieja su jų pačių emociniu intelektu, emocinės raiškos gebėjimais, kurie yra siejami su socializacija, bendravimu bei ryšio kūrimu. Natūralu, kad būdami ryšyje, galime būti paveikti kitų žmonių, praturtėti ir tapti įvairesniais.
Pakalbėkime apie improvizacijos teatrą. Lietuvai improvizacija buvo pristatyta drauge su laida „Pagauk kampą“. Improvizacija vis labiau populiarėja, tačiau profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje, visgi, yra tik vienas. Kuo, Jūsų akimis, profesionalaus teatro pasirodymai skiriasi nuo naujai besikuriančių ar improvizacijos mėgėjų pasirodymų?
Automobilių ar parašiutų sportas, šokis ir visos kitos sritys, kuriose atlikėjas arba subjektas susiduria su nežinomybe ir su poreikiu analizuoti, planuoti, veikti, priimti ir generuoti impulsus, reikalauja įgūdžių ir įkūnytų žinių, vadinamų „tacit knowledge“. Visose šiose srityse profesionalus nuo mėgėjų skiria ne tik greitis, reakcija, lankstumas, galimų spontaniškų impulsų kiekis – variatyvumas, bet ir galimybė, nepaisant ekstremalumo, generuoti naują atsaką reikiamoje situacijoje, kuris būtų adekvatus ir tinkamas. Tad profesionalus nuo mėgėjų skiria tai, kad mėgėjas gali reaguoti, gali veikti spontaniškai, bet ne visada toje situacijoje tinkamai ir adekvačiai. Profesionalus improvizatorius veikia spontaniškai ir gyvai, kartu panaudodamas šiuos impulsus kūrybiškai ir tinkamai. Jeigu neprofesionalus futbolo žaidėjas žaidžia savo kieme ir tas žaidimas yra apie jo paties saviraišką, tai profesionaliame sporte futbolininkai yra ir tam tikra prasme atsakingi už žaidimo kultūrą, grožį, kombinacijų švarą.
Apibendrinant, profesionalą nuo neprofesionalo skiria pagrindinis dalykas – neprofesionalai užsiima saviraiška, bet saviraiška ne visą laiką yra menas. Tuo metu profesionalai visą laiką užsiima menu, kuriame gali būti ir saviraiškos. Profesionalai daro žiūrovams ir adresatui, o neprofesionalai daro sau patiems. Iš vienos pusės tai yra sąlygota, o iš kitos pusės tai užduoda galimybių pasirinkimą, sąmoningumą to, kas yra daroma. Tai yra nulemta to, kad profesionalai žino, kokį poveikį jie nori sukurti, jie žino, kaip jį sukurti, ir profesionalai dirba tikslingai ir sąmoningai. Tuo tarpu, neprofesionalai pasikliauna atsitiktinumu.
Žvelgiant į teatro pradžią ir dabar. Kas pasikeitė „Kitame kampe“?
Mes tapome gerokai įvairesni įgūdžių, asmeninių savybių, profesionalių savybių ir sugebėjimų bei galimybių požiūriu. Esame kur kas labiau įvairūs, pajėgūs ir galingi, negu buvome pradžioje. Dabar esame labai patyrę, labai užgrūdinti, esame ekspertai to, ką darome ne tik praktine, bet ir kvalifikuotai teorine prasme. Mes esame apvažiavę pasaulį, esame pažinę pralaimėjimus ir pergales, mes mastome ne šią akimirką, bet praeities, dabarties ir ateities kategorijomis. Ir, aišku, žinome, kad nėra nieko neįmanomo. Yra tik tai, ko mes nežinome, kaip paversti įmanomu, bet dabar jau suprantame, kaip tai sužinoti. Iš tikrųjų esame savarankiški ir savipakankami.
Kasmet teatras „Kitas kampas“ per didžiąsias metų šventes surengia grandiozinius improvizacijos šou šalies arenose. Koks jausmas improvizuoti prieš tūkstantines minias? Kaip tokį kiekį žiūrovų įtraukti į improvizaciją ir išlaikyti jų dėmesį pusantros ar net dvi valandas?
Improvizacijos reiškinys ir improvizacijos teatro metodologijos išskirtinis bruožas yra būtent ryšys su dabartine akimirka, bendruomėne, pašnekovu, ryšys su partneriais. Kai gali sukurti ryšį su keliais tūkstančiais žmonių arenoje, žinoma, kad jautiesi labai pripildytas, priimtas, jautiesi sujungtas su dabartimi. Juk mūsų dabartį kuria žmonės, su kuriais mes gyvename, nes visi esame žmonės tarp žmonių ir žmonėms. Tas jausmas yra labai pilnas ir šiltas. Jame yra daug artumo ir tada jautiesi tikrai priimtas ir priimantis save.
Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad technika ir amatas yra labai svarbu, bet svarbu tam, kad tu išmoktum daryti tai, ko reikia konkrečioje akimirkoje konkretiems žmonėms. Suprantu, kad technika, patirtis ir įgūdžiai reikalingi tam, kad taptum grynas, o kai esi grynas, kai esi atviras ir nuoširdus, tada jau jokių technikų ir nebereikia. Turi tam tikra prasme apsukti didelį ratą per techniką, įgūdį, amatą, sistemą ir metodą tam, kad išgrynintum save ir galėtum bendrauti kad ir su keliais tūkstančiais žmonių, bet širdis į širdį.
O kokį improvizacijos principą arba kokią techniką rekomenduotumėte taikyti skaitytojams jų asmeniniuose gyvenimuose ar darbuose?
Svarbiausia – besąlygiškas, teigiamas palaikymas. Tai yra pagrindas. Tiek improvizacijos teatro metodo, tiek besąlygiškas teigiamas priėmimas ir palaikymas yra siekiamybė, jeigu kalbėtume apie terapinius procesus. Pirmiausia reikėtų besąlygiškai ir teigiamai priimti save tokiais, kokiais mes esame, tuomet gebėsime atsisakyti per didelės savikritikos, savireflekcijos, savikontrolės ir leisti atsiskleisti spontaniškai, tai yra, savaimiškai ir savitai – autentiškai. Ir tada, kai mes priimame save tokiais, kokie mes iš tikro esame, atsiveria kelias priimti kitą ir, aišku, pasaulį.
Kirilai, ko sau palinkėtumėte ateinančiais metais?
Dažniau matyti akimirkas iš amžinybės aukščio.
