Gimtadienį I.Stonkuvienė pasitinka apsupta meilės: „Gyvenimu džiaugiuosi tarsi mažas vaikas“

„Mano gimtadienis sutampa su iniciatyvos #MoterųPasaulyje gimtadieniu, tad jį švenčiu su stipriomis emocijomis“, – kalbėdama su Žmonės.lt šypsosi Indrė Stonkuvienė, ypatingą dieną paminėsianti pirmajame po karantino #MoterųPasaulyje renginyje, Klaipėdoje.

Pastarieji jūsų gyvenimo metai buvo kupini didelių iššūkių ir pokyčių. Kaip į visa tai žvelgiate dabar?

Manau, kad kiekvieną patirtį ar naujovę, kurią tau duoda gyvenimas, reikia priimti ir iš jos pasimokyti. Taip, per pastaruosius metus buvo daug išbandymų ir aš tai suvokiau kaip pamoką. Jei kalbame apie vieną skaudžiausių patirčių – skyrybas, jos mane sustiprino ne tik kaip asmenybę, bet ir kaip moterį. Dabar savo išgyvenimais galiu pasidalinti su kitomis, drąsiai apie tai kalbu, nes tikrai yra ir daugiau žmonių, pergyvenusių nelengvą gyvenimo etapą.

Dar vienas ryškus jūsų gyvenimo pokytis – aktyvus įsitraukimas į sportą. 

Tai yra absoliuti meilė sau ir sveika vidinė emocija. Kai susitvarkai su savimi mintyse, tai iš karto matosi tavo išorėje. Jaučiuosi labai gerai. Ir anksčiau judėdavau, tačiau dabar tai darau aktyviau ir su didesniu noru. Neslėpsiu, tai ir šalia esančio žmogaus nuopelnas. Vidas mane be galo palaiko. Paskatinamasis žodis ir komandinis darbas yra labai svarbūs. Kadangi su Vidu sportuojame kartu, turiu ne tik vidinę motyvaciją, bet ir paskatinimą iš šalies.

Ne paslaptis, kad įsimylėjęs žmogus – pražysta. Galbūt prie išvaizdos pokyčių prisidėjo ne tik meilė sau, bet ir šalia esančiam žmogui?

Iš tiesų, kuomet pradėjau gauti komplimentus dėl savo išvaizdos, buvau sudėtingiausiame ir skaudžiausiame gyvenimo etape. Išgyvenau poskyrybinį laikotarpį, visi gyrė ir sakė, kaip gražiai atrodau. Tik to aš tikrai netransliavau ir viduje gerai nesijaučiau. Tikriausiai tuo metu viską norėjau pasilaikyti sau. Negaliu sakyti, kad išoriniai pasikeitimai – meilės nuopelnas. Kai skyriausi, Vido šalia manęs dar nebuvo. Tiesa, dėl vieno esu tikra – jis prisidėjo prie mano švytinčių akių. Manau, jos viską išduoda.

Aš ir pati pastebiu, kad dabartiniame etape esu laisva, nepriklausoma ir turinti palaikymą. Gyvenimu džiaugiuosi tarsi mažas vaikas. Tikriausiai todėl vis dažniau save pričiumpu laimės būsenoje.  Gaila, jog suaugusieji taip dažnai sau pripaišo tam tikras taisykles ir įkalina save tarp sienų. Manau, kad būtent meilė, palaikymas ir pagarba yra ta graži puokštė, kurią šiandien nešdama puošiu save.

Ko sau norėtume palinkėti ateinantiems metams?

Kad visa tai, ką išgyvenu ir turiu dabar, išliktų. Taip pat, kad pamokos, kurių išmokau, nebepasikartotų. Šiuo metu esu tikrai laiminga ir moku vertinti, tai ką turiu, tad nenoriu šokti „aukščiau bambos“ ir nusvilti. Trokštu daryti tai, ką myliu ir toliau puoselėti dabartinius savo jausmus.