Gimtadienį mininti Inga Norkutė: „Nenoriu būti moteris, kuriai – metai tolyn, o sijonėlis trumpyn“

Portalui Žmonės.lt Inga kalba be jokio grimo, atvirai – apie  savęs priėmimą, prisijaukintą serialo „Moterys meluoja geriau“ herojės Medos vaidmenį, jųdviejų panašumus bei gyvenimą be „dusulio“ šalia savęs turėti kitą žmogų.

Inga, kaip pasitinkate šią gimimo dieną?

Šiandien man yra pirmoji serialo „Moterys meluoja geriau“ naujo sezono filmavimo diena, tad gimtadienio niekaip neminėsiu. Nors, iš tiesų, net neprisimenu, kad kada nors jį būčiau šventusi... Tik aišku, per gimtadienį širdyje visuomet jaučiuosi truputėlį pakylėtai, leidžiuosi į prisiminimus, pamąstau apie bėgančius metus. Nėra taip, kad, ai, neskaičiuoju tų metų ir dzin tas gimtadienis. Tikrai taip nėra, man ši diena – išskirtinė.

Nenoriu būti ta moteris, kuriai – metai tolyn, o sijonėlis trumpyn. Arba ta, kuri ne pagal amžių elgiasi 

Bet bėgant metams jūs nesikeičiate. Kokia viso to paslaptis? Tikiu, kad sulaukiate klausimų ir apie plastinę chirurgiją?

Būna, kad paklausia ir apie tai, bet aš nežinau, gal mano genai yra geri... Mano ir tėtis nėra jau toks labai raukšlėtas (juokiasi).

Man smagu, kai sulaukiu tokių komplimentų. Kai pasako, kad neatrodo, jog man tiek metų – labai fainai, tačiau jeigu dažniau pradės kalbėti neva, Jėzau, kada ta Inga Norkutė išlips iš to jaunatviškumo, tada gal jau susimąstysiu (juokiasi). Nenoriu būti ta moteris, kuriai – metai tolyn, o sijonėlis trumpyn. Arba ta, kuri ne pagal amžių elgiasi. Tikiu, kad su kiekvienais metais, su kiekvienu laikotarpiu reikia jausti savo amžių ir neišdurnėti. To sau labai norėčiau palinkėti.

Kai kurioms moterims prireikia nemažai laiko, kad sugebėtų save priimti, priimti tą amžėjimą. Ar jums kada nors buvo iškilę sunkumų priimant save?

Man atrodo, kad tai išmokau su laiku. Buvo momentų, kai tikrai susivoki, kad tas laikas iš tiesų greitai bėga, tad tai ramiai ir priimi. Pavyzdžiui, kai filmavimo komandoje atsiranda jaunesnių aktorių, tu tuo metu jautiesi jaunesnis. Bet būna ir taip, kad ateina jaunos, fainos, talentingos aktorės, o tu pradedi su jomis kalbėtis ir jauti, kad temos lyg ir tos pačios, lyg ir bendrą kalbą randi, bet žiūri, kad jau esi daug daugiau visko patyrusi ir daugiau mačiusi (juokiasi).

Manau, kad tas amžiaus grožis ir yra, kai tu gali patarti, nes tą patį pragyvenai ir tuose pačiuose dalykuose klydai. Supranti, kad reikia patarti, bet nesikišti, kad grūdintųsi plienas, kad šarvai augtų tam jaunam žmogui.

Galvoju, kad 49 metai – labai gražus skaičius. Kažkada esu girdėjusi, kad kas septynerius metus žmogaus kūne atsinaujina ląstelės. Dabar man sukanka 49-eri, tai sakau, kad gal atsinaujins kraujas, ateis nauji dalykai, eisiu gražyn ir gražyn (juokiasi).

Šie metai menininkams mestelėjo atostogų. Koks jums buvo šis laikas?

Lyg jokios depresijos nebuvo, tik tas pirminis šokas dėl to, kad viskas sustingo. Bet juk žmogus prie visko prisitaiko. Žinoma, kai nėra darbo, pinigų, tai yra labai sunku. Menininkams, kultūros darbuotojams – tai tikrai sudėtingas laikas.

Kokie užsiėmimai jums praskaidrino dienas? Galbūt atsirado naujų hobių?

Per šį laiką peržiūrėjau nematytus filmus, kurių vis negalėdavau pažiūrėti, perskaičiau visas knygas, kurioms neturėdavau laiko. Būdavo, kad kažką piešdavau, kažką rašydavau, pavyzdžiui, sapnus, ko iki tol niekada nepadarydavau… Iki tol visada sakydavau, kad, ai, šiandien pavargusi, tai rytoj padarysiu, o dabar viskam laiko buvo. Kas šiuo metu yra svarbiausia, tai neatsukti nugaros ateičiai, o tiesiog gyventi šia diena, laukti naujų iššūkių ir turėti viltį.

Užsiminėte apie rašymą. Viename interviu esate minėjusi, kad norite pastatyti spektaklį vaikams, o ir vis rašote daineles. Ar yra planų visa tai paviešinti?

Kažkada jau esu pastačiusi vaikišką spektaklį, tai stalčiuje buvo užsilaikę visokių užrašinių. Karantino metu vis ištraukiu jas ir jei ateina kokia nors mintis, imu ir rašau. Gal visa tai pasiūlysiu kažkam, gal kokiam vaikiškam spektakliui, dar nieko nežinau.

Daugybė žmonių puikiai žino jūsų aktorės talentą, tačiau retas – kad mėgstate rašyti. Ar jau seniai rašote?

Visada mėgau rašyti. Nuo paauglystės rašiau dienoraštį, o ir dabar turiu tokį bloknočiuką, kuriame rašau ne tik savo, bet ir kitų žmonių norų išsipildymus. Tiesiog man atrodo svarbu visus norus užrašyti, nes kai visa tai sugula ant popieriaus lapo, atrodo, jog ir išsipildys (juokiasi). Na, ir po kažkiek laiko labai faina perskaityti, tai darkart prisiminti.

Bet su norais aš visuomet taip. Pavyzdžiui, mėgstu norus „užšaldyti“ šaldiklyje. Užrašau svajonę ant lapelio, įdedu į šaldiklį, po kurio laiko prisimenu, pasižiūriu, ar išsipildė. Jei neišsipildė, tai dedu atgal į šaldiklį, o jei išsipildė – atšildau ir sudeginu. Gal tai atrodo vaikiškai ir juokingai, bet čia mano dalykas, kuriuo aš tikiu. Nepatinka, neskaityk ir negirdėk (šypsosi). Pastebiu, kad kai kurie norai tikrai išsipildo.

O ar per šį gimtadienį planuojate užšaldyti kokį nors norą?

Tikriausiai reikės, nes tikrai tuo tikiu (juokiasi). Tikiu, kad reikia programuoti gerus dalykus, o ne tik svajoti apie juos. Kai užrašai, viskas susikonkretina, mintys susidėlioja. Reikia norėti, tikėti ir tai tikrai išsipildys.

Prasideda serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimas. Tikriausiai po ilgo laiko dabar svajojote ir apie sugrįžimą į filmavimo aikštelę?

Taip, jau pasiilgau ir žmonių, ir darbo. O ir skaičiau scenarijų, tai atrodo, kad bus labai įdomu. Nors kiekvieną sezoną aktoriai, kad tik pritrauktų žiūrovą prie televizijos ekranų, sako, kad pamatysite tai, ko nematę. Bet šį kartą tikrai – skaitydama 14 sezoną, galvojau: oho, super. Man žiauriai patinka.

Be Medos būtų sudėtinga įsivaizduoti „Moterys meluoja geriau“. Kaip jūsų kuriama veikėja keičiasi per tuos metus?

Medos nepakeisi (juokiasi). O iš tiesų, tai nors metai bėga, bet Medos partneriai yra jauni žmonės, tad su jaunais žmonėmis, niekad nepasensi. Ji su jaunimu darosi lankstesnė.

Tik įsivaizduokite, jei su senais žmonėmis gyventų, kurie išvien apie ligas šneka arba apie praeitį – ji būtų kitokia… Meda gyvena čia ir dabar, jai neįdomi jokia praeitis. Ji stengiasi būti jaunatviška ir žavinga.

Kartais būni didelė ir stipri, o kartais –  tokia mažutė, kad, atrodo, į delną sutilptum.

Jūs esate minėjusi, kad Meda ir jūs esate labai skirtingos, tačiau pastebiu, kad jus sieja jaunatviškumas. Tikiu, kad tų panašumų yra kur kas daugiau. Kuo dar jūs panašios? 

Man atrodo, kad kai kurie galvoja, jog, va, Norkutė visada tik juokiasi. Bet, kad jūs žinotumėte, jog kartais būni didelė ir stipri, o kartais –  tokia mažutė, kad, atrodo, į delną sutilptum… Ir ašarų būna. Tuo jautrumu mes su Meda panašios. Ji taip pat jautri, nėra tik tas kareivis, kuris kiaurai eina.

O ir šiaip nuo savęs nepabėgsi. Visada sakau, kad Meda turi tik daugiau galimybių –  aš neturiu tiek daug drąsos, kiek turi ji (juokiasi).

Televizijoje vis dar rodomi pirmieji „Moterys meluoja geriau“ sezonai. Ar kartais pasižiūrite į tą ankstesnę Medą?

Būdavo toks laikas, kai aš neturėjau televizijos, kuri atsisuka, tai pandemijos metu pasižiūrėjau senas serijas. Kaip buvo įdomu žiūrėti, kaip keitėsi Meda, jos įvaizdis… Bet, aišku, tai priklauso nuo scenaristų bei režisierių, o jų per visus metus buvo gal penki ar šeši. Kiekvienas atėjo su savo darbo metodais, kiekvienas savaip rašė tas situacijas. Reikėdavo kažkaip išlikti tuo pačiu personažu ir vis kitomis aplinkybėmis. Labai įdomu.

O ar peržiūrėdama darbus, kuriuose vaidinote, dažniau sukritikuojate ar pagiriate save? 

Įvairiai. Kartais galvoju, kad buvo galima padaryti geriau, o kartais pasižiūriu ir mąstau sau: kaip fainai.

Va, į ką labai kritiškai žiūriu, tai kai aš būnu savimi ir duodu interviu. Ypač televizijai. Labai kritiškai žiūriu, kai parodo su ašaromis, be grimo, tuomet galvoju, kam gi to reikia… Bet vėliau pamąstau, kad gal taip yra net geriau, kai žmonės pamato tave nuogą, o ne nugrimuotą.

Seriale „Moterys meluoja geriau“ filmuojatės jau 14-ąjį sezoną. Kas per tuos metus labiausiai įsiminė filmavimo aikštelėje?

Labai įsimena įvairios situacijos. Pavyzdžiui, kai filmavimai vyksta spalio pabaigoje Palangoje, o tu vaidini, kad grįžai iš paplūdimio. Stovi su kedais, vos ne pamėlusiomis lūpomis ir sakai, kaip smagiai pasideginai (juokiasi). Arba šoki į baseiną ir gauni gurkšnį chloruoto vandens į burną, bet turi toliau tęsti savo tekstą, nes tokią sceną galima filmuoti tik vieną kartą – juk rūbai sušlampa vos įšokus į baseiną. Būna visokių bajerių.

Esate ir teatro ir kino aktorė. Šių darbų specifika – labai skirtinga. Kokių pamokų suteikė darbas televizijoje? Kai kuriems teatro aktoriams taip ir nepavyksta čia įsitvirtinti.

Tikrai skirtingos specifikos. Kiti aktoriai visai neina į televiziją, yra net tokių, kuriems atrodo, kad televizija – žemas lygis. Aš taip tikrai nemanau, nes išmokti dirbti prieš kamerą yra savotiškas iššūkis. Tai yra visai kitoks darbas nei teatre, net kūno kalba kitokia, todėl televizijai reikia patirties. 

Sakote, kad kai kurie aktoriai neina į televiziją, nes esą tai žemas lygis. Ar vos atėjusi į televiziją ir jūs susidūrėte su tokiu požiūriu?

Pačioje pradžioje buvo tokių replikų iš kolegų, bet tie, kurie taip kalbėjo, vėliau patys ėjo filmuotis (juokiasi). Čia ta situacija – niekada nesakyk niekada.

Nesvarbu, kur dirbi, tu juk kuri vaidmenį, tu dirbi tą patį darbą, vaidini žiūrovams. Juk ir televizijoje, kaip ir bet kur kitur, turi prisitaikyti, kad tavęs neatsisakytų. Aš labai džiaugiuosi, kad tiek metų mano vaidmuo išlieka, manęs neišvežia kažkur į Ispaniją ir nenušauna. Tiesiog toliau eini, krūtine į priekį ir tik akimis mirksi (juokiasi).

Susidaro įspūdis, kad scenoje ir televizijoje nardote kaip žuvis. Ar kada nors buvote suabejojusi savo pasirinkimu dėl aktorystės?

Ne. Niekuo nereikia abejoti, reikia tiesiog nerti, o jeigu suabejosi – viskas iškart pasimatys. Žiūrovų neapgausi, ypač vaikų. Vaikai patys tikriausi ir patys atviriausi žiūrovai, kurie niekada nemeluoja. Nepatiko – tai nepatiko, jeigu neįtikinai – tai neįtikinai, jie tai ir pasakys. O įtikinti gali tik tada, kai pats patikėsi tuo, ką darai.

O kokiais savo pasiekimais, darbais džiaugiatės labiausiai?

Aš labai džiaugiuosi tai darbais, kuriems atiduodi visą save. Kai daliniesi savo darbo rezultatais, o žmonėms tai patinka, jie tavęs laukia, džiaugiasi tavimi, šypsosi sutikę. Tuomet apima jausmas, kad esi savo vandenyse, eini teisingu keliu. Labai džiaugiuosi, kad tėvų nenuvyliau, artimųjų ir kad turiu ratą mylimų žmonių ir gerbėjų.

Gal šis pavasaris atnešė į širdį ir naujų jausmų?

Pavasarinių meilių ir antros pusės ieškojimų nėra. Pavasaris kaip visada atnešė puikų laiką pakvėpuoti gamta, žiūrėti į ją atgimstančią… Žinoma, visą laiką žvalgaisi netikėtumų, bet aš jokių gyvenimo įvykių nespaudžiu, o ir apie tai kasdien nesvajoju. Kažkada tokių pagalvojimų būdavo, o dabar taip nėra.

Nėra to būtino troškimo, „dusulio“ turėti kažką šalia savęs. Gyvenimas eina ir viskas – džiaugiesi fainu rytu, galvoji, ką skaniai pavalgyti, džiaugiesi pasivaikščiojimu su šunimi. Nežinau, galbūt kažko ir tikiuosi, galbūt laukiu, o sulaukusi – pasakysiu (šypsosi).

Fotogalerija: