Gimtadienį mininti Karolina Liukaitytė – apie naktis miškuose, vestuves ir „ne moterišką“ hobį

„Dabar svarbiausia – poilsis ir ramybė, tad ir švęsti visai nesinori“, – pokalbio pradžioje su portalu Žmonės.lt prasitaria Karolina.

„Apskritai manau, kad dažniausiai šventę organizuojame dėl kitų, o dabar atėjo toks laikas, kai norisi kažką padaryti dėl savęs. Ruošti vakarėlių visai neturiu poreikio“, – tikina ji, nusprendusi šiemet gimtadienio neminėti.

Karolina, mūsų pokalbį teko atkelti dėl netikėtų aplinkybių... Gyvenime dažnai nutinka tokių force majeure, kaip šiandien?

Man atrodo, kad gyvenimas visiems netobulas, ir tų netikėtumų nutinka – aš ne išimtis. Prieš pokalbį dingo elektra ir viskas, negaliu garažo atsidaryti ir išvažiuoti į darbą! Būna sulauki ir skambučių iš dukros, kad reik važiuot į užmiesčio namus, nes kažką pamiršo ir vežti į mokyklą, papuoli į kamščius, vėluoji. Bet viskas priklauso nuo tavo požiūrio: kai yra situacijos, kurių nepakeisi, belieka išlikti ramiai.

Šį rudenį supratau, kad svarbiausia žiūrėti bazinius dalykus – poilsis, miegas, tinkamas mitybos rėžimas ir likęs laikas tavo šeimai. Visa kitą palauks, o kai šie baziniai dalykai užpildomi, tada niekas tavęs neišmuša iš vėžių. Net ir garaže įkaltinas automobilis (šypteli).

Akivaizdu, kad prioritetu išlieka laikas su šeima. Ar šiokį tokį gyvenimo sėslumą įtakoja santykiai?

Jau keli metai, kai mano gyvenimas pasikeitęs. Nepasakyčiau, kad įtakojo santykiai, nes jie trunka jau ketverius metus. Gal labiau aplinka, nes paskutinis laikotarpis – labai darbingas. Visus darbus derinti su gyvenimu užmiestyje, su Lukrecijos mokykla, šaulių sąjungos veikla, nėra visada paprasta. Labiausiai norėtųsi dabar išvažiuoti, išjungti telefoną, ir gerai pailsėti, bet kol kas dar tokios prabangos sau leisti negaliu.

Jau trečius metus gyvenant užmiestyje, nebuvo aplankęs ilgesys miesto „patogumams“?

Atvirkščiai. Dažnai pagalvoju, kaip nė už ką nenorėčiau grįžti į miesto centrą, kuriame gyvenau daug metų. Atėjo laikas, kai visai nebesinori būti tarp žmonių. Galbūt todėl, kad darbe tenka bendrauti su vis kitais žmonėmis, pašnekovais. Norisi to bendravimo kiek galima labiau apmažinti ir pasilikti tik kokybiškumą, todėl ir nustojau vaikščioti į įvairiausius renginius. Nejaučiu, kad turėčiau dirbti dėl viešumos. Taip pat ir su socialiniais tinklais – nelabai ten ką keliu. Dabar gyvenu labai ramiai ir džiaugiuosi, galvoju, gal kažkada išvis kokiame vienkiemyje gyvensime (šypteli).

O kaip dukra Lukrecija susigyvena su užmiesčiu?

Pirmi metai tikrai buvo iššūkis. Dukrai reikėjo priprasti, kad šalia nėra parduotuvių, pramogų, daug draugų ir viso kito. Tačiau dabar viskas pasikeitė, būna savaitgalių, kai pati Lukrecija paprašo likti namuose ir nevažiuoti į miestą.

Jau teko susidurti su ankstyvaisiais paauglystės požymiais?

Pasijuto jau prieš metus, kai Lukrecija panoro daugiau laiko praleisti viena, prasidėjo ir įvairios paaugliškos frazės. Dabar ji jau iš savo kambario dažniau išlenda, nori būti kartu, regis, radome balansą. Žinoma, suprantu, kad tikroji paauglystė dar tik pakeliui...

O kokia esate mama – labiau griežta ar nuolaidi?

Priklauso, kiek esu pailsėjus (šypteli). Kai esu labai pavargus, o namuose laukia namų darbai, būreliai, tada būnu tikrai griežtesnė ir skatinu daryti. Tačiau iš esmės manau, kad esu pakankamai sukalbama mama. Panorus, dukra tikrai gali su manimi susitarti.

Po eterio ir laiko su šeima dar spėjate atiduoti duoklę šaulių sąjungai?

Pavasarį buvau patyrusi kojos traumą, todėl teko pratybas pristabdyti. Dabar jau grįžau, savaitgalį prieš gimtadienį, turėsiu išgyvenimo pratybas miške naktį. Nėra baisu, nes turime tinkamas aprangas, pasiruošimą tokioms sąlygoms. Beje, šalia šaulių turiu ir dar vieną naują veiklą – šaudymą. Važinėju į šaudyklą ir mokausi šaudymo. Man šis hobis labai patinka, moko saugumo, koncentracijos.

Iš kur polinkis tokiai ekstremaliai veiklai?

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, šeimoje pradėjome kalbėti ir galvoti, koks mūsų planas. Vyras turi daug hobių, kurie susiję su bekelę, tad taip suėjo, kad šeimoje nėra jokių „dailiųjų menų“. Nesu kruopšti ir smulkmeniška, tad man siuvinėjimas būtų daug sunkiau nei šaudymas (juokiasi). Taip natūraliai ir gavosi, kad pasukau į šias „ne itin moteriškas“ veiklas, tačiau man labai patinka viso to mokytis. Šauliuose sako, kad nėra vyriška ir moteriška – visi gali mokėti viską.

O jaunystėje šokote baletą... Tai prisidėjo prie išugdytos disciplinos?

Prisimenu, kai mečiau baletą, kurį laiką man buvo bloga pagalvoti apie šokimą. Per porą metų išsigryninau, ko man reikia ir ko tikrai nereikia. Žinoma, baletas mane užgrūdino, nes ten tikrai nėra šiltnamio sąlygų. Dabar man yra lengviau išverti tam tikrus dalykus nedejuojant, kaip blogai.

Tausojate savo energiją, bet tuo pačiu ją kasdien dalijate televizijos žiūrovams. Būna, kad pavargstat nuo eterio?

Žinoma, kai bendrauji su daug žmonių, natūraliai ateina etapas, kai išvargsti. O tam, kad galėtum duoti energiją, kabinti žmones, turėtum būti nuo jų nepavargęs (šypteli). Visada galvojau, kad esu ekstravertė, bet pagyvenusi su savo intravertu vyru, supratau, kad ir pati tokia tampu...

Dažnai gyvename laukimu. Ar yra ko šiuo metu lauktumėte?

Nieko. Šią temą kaip tik pastarosiomis dienomis gvildenau savo galvoje. Susimąsčiau, kad dažnai gyvename taip, lyg gyvenimas būtų generalinė repeticija. Vis kažko laukiam, o rytojus gali ir neateiti. Todėl stengiuosi gyventi šia diena ir negalvoti, kad kažko nepadariau.

O vestuvių nelaukiate, neplanuojate? Jau kuris laikas esate susižadėjusi su mylimuoju Povilu...

Planuojam jau ne vienerius metus, bet vis nepasidarom. Kas trukdo? Niekas (juokiasi). Gal kai nesi buvęs santuokoje, atrodo, kad vestuvės yra labai svarbi šventė, kuri kažką pakeičia. Jau buvau ištekėjusi ir žinau, kad santuoka gyvenimo kokybės kartu nepagerina. Povilas žino tą patį.

Esame apsisprendę ir priėmę sprendimą, kad kažkada susituoksim ir dėl to aš gyvenu ramiai. Man nereikia galvoti, kad žmogus bijo įsipareigojimų ar svajoti, kada greičiau žengsiu prie altoriaus. Man užtenka, kad abu gyvename, kartu auginame tiek jo, tiek mano vaikus, turime augintinį, namus. Vestuvių klausimas, tarsi koks meilės pripažinimas, visiškai nerezonuoja, kai esame kartu susikūrė tokią buitį. Ji daug prasmingesnė nei šventė.

Taip pat esame sutarę, kad susituoksim, kai abu turėsime laisvo laiko kažkur išvykti. Tikrai nedarysime didelės šventės, nes tai būtų ne dėl savęs, o dėl kitų. Nesijaučiame skoloje kažkam, kad turėtume įrodyti savo meilę.

Karolina, ko sau labiausiai linkėtumėte duotuoju gyvenimo etapu?

Ribų. Paskutiniais metais sprendžiu šitą klausimą. Stengiuosi išgirsti save ir suprasti, kas man patinka, o kas – ne. Reikia suprasti, kad kiekvienas sau esame vienintelis žmogus, kuris veda save per gyvenimą. Kai gerai sutarsi su savimi, gerai sutarsi ir su aplinka.

Fotogalerija: