Gimtadienį mininti R.Kulvinskytė – apie laimę ir tvirtą šeimą: „Su Povilu išmokome pyktis“

Pastarųjų metų patirtys

Kai prieš dvejus metus savo gimtadienio proga pradėjau kurti tinklaraštį „Laimės dieta“, net nesvarsčiau, kad pasaulį ištiks tokia krizė. Kad karantinas dar labiau pagilins mūsų nerimą dėl ateities, sielos žaizdas, pyktį. Stebėti kaip lūžta aplinkiniai, ką išgyvena draugai dėl žlungančių verslų, kaip dėl susiklosčiusios situacijos susipriešina pažįstami, buvo didžiausias šių metų skausmas. Kartais jaučiau, kad odą nuo savęs nusidirti galėčiau, kad tik vienai akimirkai visi sustotume kentėję.

Visgi, pastarieji metai atnešė ir nemažai šviesos. Labai džiaugiuosi projektu – „Laimės Maratonas“, kurį organizavome Kaune, kasmet vykstančios Laimės dienos proga. Tai buvo beveik 6 valandos laimės praktikų bei pokalbių, sugrąžinančių gyvenimo džiaugsmą. Taip pat didžiausias šių metų šviesulys „Appy Foundation“ – tai paramos ir labdaros fondas, kaip dovana atidarytas mūsų dukrai Lunai. Visos surinktos lėšos bus skiriamos apmokėti grupiniams psichoterapijos seansams regionuose.  

Vidinės harmonijos paslaptis

Didžiąją laiko dalį mes net nežinome, ką veikia mūsų protas, kas vyksta mūsų viduje – esame telefonuose, žiniose, aplinkoje, bet į save nesugrįžtame, nebūname akimirkoje. Dabar labai sąmoningai stebiu savo emocijas, kūną. Jei sudirgstu, susinervinu, sustoju ir pabandau įsigilinti, kodėl taip jaučiuosi, kas sąlygoja mano pyktį, kaip galėčiau to išvengti. Neslopinu emocijų – nuo jų nepabėgsime. Bandau su jomis susidraugauti, pagalvoti, ko iš to savo pykčio, baimės, nerimo galiu išmokti, ką jis man bando pasakyti. Lygiai taip pat dėmesį vis sąmoningai nukreipiu į teigiamus dalykus, galvoju apie tai, ką turiu, ką galiu, o ne koncentruojuosi į tai, kas draudžiama, ar kur esu apribota.

Meilė sau 

Meilė sau pirmiausiai atkeliavo per leidimą sau būti pavargusiai, piktai, garsiai pasakyti, kas nepatinka. Mokausi kalbėti apie savo norus. Vyras Povilas tuo labai džiaugiasi – jam nereikia spėlioti. Pirmąkart gyvenime ne laukiau kažkokio siurprizo, o tiksliai jam susakiau, ko gimtadienio ryto tikiuosi, kokio torto noriu, kokių gėlių, pasakiau Lunai, kad labai laukčiau jos atviruko. Mylimieji mūsų minčių neskaito.

Meilė sau man taip pat yra ir sportas. Anksčiau jį vis derindavau prie darbų, šeimos, o dabar jis tampa dienos dalimi, ir šeima tai labai gerbia bei vertina. 

Laimė – kelionė, o ne tikslas

Laimės apibrėžimo nėra. Ji mums visiems labai skirtinga. Sakoma, kad laimė yra kažkas, ko kiekvienas mūsų siekia. Vieniems reikia rūmų, kiti nori išmokti užsirišti batus. Dažniau tai – pati kelionė, o ne jos tikslas. Laimės akimirką mes galime išgyventi kiekviename žingsnyje, bet dažniausiai paskubame. Kažko pasiekę, pasidžiaugiame pusvalandį ir tada – „O kas toliau?“. 

Man laimė yra kai galiu išbūti, pasidžiaugti, kai neturiu planuoti ir bėgti. Man laimė yra ramybė, kuri ateina su žinojimu, kad visiems mano artimiems yra gerai, kad jie sveiki ir saugūs. Man laimė yra „Napoleonas“, serialo žiūrėjimas gulint vonioje ir situacijos, kuriose galiu kvailioti kaip vaikas.

Šeimos vertybės ir trys principai

Kai laukėmės Lunos, su Povilu sutarėme, kad auginsime ją pagal tris principus: būk pagarbi, mylinti ir naudinga. Luna iš prigimties labai jautri ir empatiška. Mūsų užduotis – jai suteikti informaciją, bet nesiūlyti išvadų. Jas ji turi pasidaryti pati, pati susikurti savo pasaulio matymą. Nuo mažens Lunai pasakojame apie savo veiklą, esame su ja atviri apie išbandymus, su kuriais susiduriame, daug kalbamės, o kai nežinome atsakymų, ieškome jų visi trys, ir nebandome būti tobulais tėvais, nes tokie nesame.

Didžiausias gyvenimo mokytojas – vaikas

Pamenu, kai Luna lankė baseiną, jau pirmą dieną priėjo prie vienos mergaitės ir paklaususi jos vardo, pasiūlė tapti draugėmis. „Kaip pas vaikus viskas paprasta“, – tuomet tarstelėjo tos mergaitės mama. Aš tik nusijuokiau ir paklausiau, kodėl mes turime būti sudėtingos, gal irm mes gali būti draugės? O tada nuėjome kavos. Ir eidavome jos per visas plaukimo pamokas.

Taigi, Luna mane išmokė ir nuolatos moko smalsumo, tikėjimo stebuklais, lėto buvimo čia ir dabar. Taip pat tikėjimo savo galiomis ir žinojimo, kad kiekvienas gali pakeisti pasaulį. Iš jos mokausi kaip reikia svajoti, nesigėdyti savo jausmų ir poreikių, mokausi pykti ir atleisti.

Tvirtų santykių paslaptis

Santykiuose tampame vartotojais, kurie visada galvoja apie aš, bet santykiai yra mes. Kažkada kalbėjau su viena dvidešimtmečių pora, kurie pasakė, kad kartu negyvens nes... jis ją pamatys nepasidažiusią, o galiausiai juos nužudys rutina. Medijos mums įkalė į galvą, kad santykiai – tai bučiniai lietuje, dramos, piknikai pajūry ir gėlės į darbą. Visi nori nuolatinių aštrių pojūčių. Bet nuo to galima susigadinti skrandį!

Išties, santykiai reikalauja daug kantrybės ir įsiklausymo. Psichoterapijos dėka, abu su Povilu išmokome pyktis: išsakyti nuogąstavimus nekritikuojant, neįžeidžiant. Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad mano vyras mane myli visa širdimi ir niekada sąmoningai nesirinktų manęs skaudinti. Bet jei aš įsiskaudinu, neturiu to slėpti, turiu iškomunikuoti, kaip aš supratau jo žodžius ar elgesį. Taip atsiranda ne „tu blogas“, o „tavo veiksmai manyje sukėlė...“, arba „ar teisingai supratau, kad sakydamas tą ir aną, tu turėjai omenyje...“.

Juokas juokais, bet mylėti reikia mokytis. Santuoka nėra restoranas, kur gali užsisakyti begliutenę picą, be svogūnų, su laktozės neturinčiu sūriu ir humaniškai nuskintais pomidorais. Į santykius mes ateiname kaip visas paketas – nė vienas nesame dovana, bet kartu esame ir lobis. O lobius, kaip rodo filmuose, surasti reikia žinių ir kantrybės. Ir šiek tiek sėkmės.