Gimtadienį mininti V.Genytė – apie išgyvenimus po tėčio netekties, vyro palaikymą ir scenos divų trio

„Vaikystėje rengdavau grandiozinius gimtadienio vakarėlius, kūriau muzikinius pasirodymus, tačiau suaugus viskas kiek pasikeitė. Jau daug metų gimtadienių nesureikšminu ir ne ypatingai mėgstu juos švęsti. Kaip bebūtų, niekada nelieku pamiršta šeimos, kolegų, bičiulių, tad kažkaip tą šventę paminėti tenka“, – portalui Žmonės.lt prasitarė 47-ąjį gimtadienį mininti V.Genytė.

Vaida, esate iš tų moterų, kurios gimtadienio ar kitos šventės proga dovanas pasidovanoja sau pačios ar paliekate tai šeimos vyrams?

Esu iš tų moterų, kurios išvis nelaukia ypatingų progų (šypsosi). Dažniausiai mano pirkiniai būna spontaniški, nors ir apgalvoju, ar to daikto man reikia, dažniausiai imu ir nusiperku. Tikrai nelaukiu kol ateis šventė ar kas kitas man tai padovanos.

Tik paminėjus gimtadienį ne už kalnų atkeliaus dar vienos – gražiausios metų šventės. Ar laukiate šio adventinio laikotarpio?

Jei atvirai, šių švenčių kasmet labiau laukiu nei savo gimtadienio. Man tai yra ramybės ir tuo pačiu jautrumo metas. Sakyčiau, kad mieliausia man yra net ne Kalėdos, o Kūčios. Tada, kai sueina visa šeima, vieni į kitus labiau įsiklauso.

Tiesa, šios Kūčios man bus kitokios... Šiemet jas pirmą kartą švęsiu be abiejų tėvelių. Ir be aguonų pieno. O jį tradiciškai kasmet gamindavo vasarą iškeliavęs tėtis. Galvojau, kad galbūt bandysiu receptą atkartoti, bet tiek to. Noriu palikti tą ypatingo, tėvelio rankomis trinto aguonų pienų skonį mintyse.

Sako, kad laikas gydo žaizdas... Ar praėjusio laiko užteko kiek atsigauti po tėčio netekties?

Išgyvenau ir vis dar sunkiai išgyvenu šią netektį, visgi nuo birželio mėnesio praėjo visai nedaug laiko. Manau, kad normalu yra gėdėti ir metus, ir tris. Tai priklauso nuo pačio žmogaus ir nuo jo ryšio su tėvais, o mūsų ryšis buvo išties stiprus. Visas šis laikotarpis man vis dar yra jautrus ir trapus.

Sunki buvo ir vasara, kai tik po netekties teko daug dirbti ir koncertuoti. Po karantino tiesiog negalėjau sau leisti tokios prabangos vėl nedirbti. Tikrai reikėjo perlipti per save, greičiau netgi persiplėšti. Sakau, kad tuo metu buvau dvi aš: Vaida, kuri ant scenos su šypsena dainuoja, ir toji Vaida, kuri po koncerto važiuoja namo ašarodama.

Pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, prie kieno peties dažniausiai glaudžiatės? Kas yra didžiausias jūsų palaikymas?

Be abejo, mano šeima – vyras, sūnus ir mano brolis. Nežinau, kaip be jų išgyvenčiau. Aišku, dažnai žmonės taip sako, bet net ir likę vieni sukaupia visas jėgas ir išgyvena. Tiesiog labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos vyrus šalia savęs. Ypatingai šiuo sunkiu laikotarpiu.

Visgi, šie metai atnešė ir gražių akimirkų bei avantiūrų. Viena tokių – nauja grupė „3D“ su dar dvejomis scenos divomis Rūta Ščiogolevaite ir Aiste Pilvelyte. Kaip sekasi dirbti kartu?

Šiuo metu kaip tik ruošiamės gruodžio turui, tad labai laukiam šio gausaus koncertų ciklo. Kartu mums dirbti sekasi puikiai ir man be galo gražu klausyti tiek Aistės, tiek Rūtos balsų. Mums gera būti kartu, dalintis ne tik muzika, bet ir moteriškais pokalbiais.

Ne veltui visos trys esate vadinamos scenos divomis – kiekviena per ilgus metus sukaupėte nemenką patirtį. Tačiau ar būna nuomonių nesutapimų, ginčų?

Natūralu, kad kaip ir visur būna diskusijų, tačiau tai niekada netampa ginčais. Turime stiprią komandą, kuri mums visada padeda. Na, o mūsų patirtis yra tik pliusas – visos esame perėjusios ir šilto, ir šalto, todėl bendrus sprendimus priimti kartu mums tik lengviau, o tuo pačiu išvengiam ir kažkokių kvailų vaikiškų pasispardymų. 

Ne paslaptis, kad scenos žmonės ypatingai turi rūpintis savo išvaizda, atrodyti estetiškai – to reikalauja ne tik kameros, bet ir žiūrovai. Tačiau ar esate kada jautusi per didelį savęs spraudimą į stereotipinius rėmus?

Tiesą sakant man tai teikia malonumą. Tikrai nejaučiu vargo ar perdėto spaudimo, kad turiu visada atrodyti puikiai, išlaikyti gerą formą ir būti pasitempusi. Man patinka rūpintis savimi, o darbas scenoje tėra paskatinimas savęs nepamiršti. Nors iš tiesų aš perdėtai ir nesistengiu. Sportuoti nemėgstu, todėl tiesiog daug vaikštau, stengiuosi valgyti vertingą maistą, naudoju įvairius kremus, serumus ir tiek. Jokių grožio paslapčių (šypsosi).

O kaip dažniausiai atrodo jūsų poilsis po koncertų maratono?

Aš be galo myliu Vilnių, todėl geriausias poilsis ir atitrūkimas man yra pasivaikščioti po senamiestį, užsukti į kavinę ir išgerti arbatos. Na, o jei jau labai bloga nuotaika – traukiu į parduotuvę ir apsiperku (šypsosi). Dažnai žmonės pailsėti skuba į gamtą, tačiau aš esu visiškai miesto žmogus ir mielai nuo visko atitrūkstu net ir gatvių šurmulyje.

Su vyru Aidu kartu puoselėjate santuoką jau 27-erius metus. Suprantama, kad nebūna namų be dūmų, tačiau kas jus kartu veda į priekį ir leidžia išlikti stipria šeima?

Esame ne tik sutuoktiniai, bet ir draugai. Ir jokių paslapčių čia nėra – metams bėgant suprantam, kaip vienas kitam esame reikalingi ir svarbūs. Tai ir yra mūsų varomoji jėga.

Pastarieji metai buvo įvairūs – pasitaikė ir sunkių, ir gražių akimirkų. O ko tikitės iš ateinančiųjų?

Išties metai buvo pilni įvairių emocijų... Prieš penkerius metus netekus mamos, o dabar ir tėčio, jaučiuosi, kaip išrauta iš šaknų. O su šiuo jausmu gyventi kol kas dar sunku... Todėl labiausiai norėčiau, kad kuo greičiau aplankytų dvasinė ramybė ir susitaikymo laikas. 

Be viso to, taip pat tikiuosi, kad ateinantys metai atneš ir daugiau gražių akimirkų scenoje, nes be galo myliu savo darbą ir tai man suteikia prasmę.