Gimtadienį mininti Živilė Kropaitė pasidalijo širdį veriančia žinute: „Raudojau ilgai ir garsiai“

Gimtadienį mininti Živilė Kropaitė savo įrašu, skirtu anapilin iškeliavusiai močiutei, sutiko pasidalinti įrašu su portalu Žmonės.lt.

„Mylima mano Močiute,

Šiandien lygiai mėnuo, kai Tavęs nebėr su mumis.

Vakare buvau Bernardinuose. Nieko kito iš gyvųjų nebuvo, tai aš raudojau ilgai ir garsiai, kol išgirdau pagarbų „atsiprašau, tuoj uždarysiu bažnyčią.“

Rasiu dar atidarytų, Močiut. Tu niekad labiau nenudžiugdavai, nei tais atvejais, kai paskambinus pasakydavau, kad buvau mišiose, ką jau kalbėt apie išpažintį.

Sekmadienį sutartinai kalbėsime maldas už Tave.

Man atrodo, kad mes gražiai Tave palaidojom. Aprengėm tautiniu kostiumu, kurį buvai paruošusi. Buvo gėlių ir žmonių, daug juodos spalvos ir ašarų, slaptam kambariuky buvo ir brėėėndžiā, kaip tu mus ir mokei, kad reikia. Stovėjom prie kūno – atgiedojusi šitiekoj laidotuvių, sakei, kad šitaip pritinka. Buvo gyva arfa ir „Mėnulis tikras tėvas jo“ su Mikalaucku. Ne gyvai, bet įrašas. Užtat gyvai atėjo daug nuostabių, mums svarbių žmonių; beje, netikėtai – ir Česlovas Juršėnas. Pasakojai, kaip ėjai „prieš jį agituot“, nes ne iš tors partijos. „Ko Lietuvų nAikinat“, viešam agitaciniam susitikime klausei. Sakei, kad jis išsigando, o tada tu juokies: ko sūnų tik vienų tūrit? Papasakojau per šermenis šitą. Nepasimetė. Sakė, kad nesvarbu, kad sūnus tik vienas – užtat anūkų yra, daug pasiekę ir Lietuvą kuria. Šypsojomės. Aukštos kultūros tas Juršėnas, aukšto lygio Tu, kad net per šermenis mus prajuokini.

Laidotuvių namai, supratę, kokią Močiutę laidoja, ėmė daryt nuolaidas ir mums labai daug padėti.

Bet visai tai, aišku, yra paviršius.

Tau tarsi reikėdavo, kad viskas padabnai būtų paviršiuje, bet – sakytum, labai ironiška – iš nieko kito, o tik iš Tavęs, išmokau paties tyriausio ir gilumiškiausio vidinio jausmo – besąlygiškos meilės. Iš Tavęs ją patyriau, dėl Tavęs tikiu, kad ją mokėsiu perduot vaikeliam. Kad ir kokia netobula, nuodėminga ir nevykus mama moku būt.

Tu tik mylėk vaikelius, mylėk, nepyk ant jų, jie gi tik vaikiukai, sakydavai.

Mano vaikai nespėjo užmegzt su Tavim ryšio. Važiuot pas sunkiai besijaučiančią Promočiutę jiems buvo tiesiog nuobodu, kad ir kiek aš stengiaus…

Kaip esu dėkinga, kad jiems atleidai. „Ar aš galėč pykt, Živyle? Dabok, kas svarbu geriau.“

Kas kitas man dabar taip sakys, Močiutyte?

Kas kitas pamokys visko svarbiausio – visada kliautis sąžine, nuryt bereikalingus vaidus, mylėt, tikėt ir nieko niekada neskriausti.

„Jei kas tavi skriaus, vaikela, atvažiuok paskalbėt su manim Švedriškēn“, sakei ligoninėje, manydama, kad mirsi iškart ir lengvai.

Bet Tavo kelias į mirtį nebuvo lengvas.

Toks nelengvas, kad aš iki šiandien kankinuos nesupratusi, kaip taip įmanoma: tiek lagerių, tiek mirčių, tiek atimtų jėgų, tiek siaubo ir neteisybės, ir dar ta baisi pabaiga.

Kas taip kvailai sugalvojo gyvenimo dėsnius?

Tu vis bijodavai, kad tik nemirtum žiemą. Kad mums visiems neprikeltum nepatogumų.

Bet nebijok, Močiute.

Mums buvo visai patogu.

Kitaip nei kitur, Švedriškėj buvo pasnigę. Važiavom per gražiausią pasauly girią visa kolona, beprotiškai atsargiai ir elegantiškai snyguriavo. Tą pačią girią, kur vaikystėj tu man baksnojai pirštu, kad ir ten, ir štai ten partizanų bunkeris, o aš mirksėdavau nesuprasdama, kam čia tiek apie tuos bunkerius reikia.

Gerai, kad bent vėliau supratau.

Keturi kunigai ir pilna bažnyčia. Daug mylimų ir gerbiamų. Meras, kuris net nesiveržė sakyt kalbos ar dar kažkaip naudotis auditorija. Tu visada sakei, kad geras Ignalynās mėras Ragaišyyyyyys, kad ir „ne iš tos partijās“. Veterinorius, gyvūnus myli, mylės ir žmones. Aš ilgai graužiaus, kad nepakalbėjo mūsų mylimas Abarius, bet paskui parašė labai gražų „vietoj in memoriam“, tai graužiaus mažiau.

Man nebereik tiek graužtis dėl išorinių nesklandumų, ar ne tiesa, Močiute? Mylėt savā šeimų, mylėt Lietuvų, vyskas. Manęs niekas dabar neskriaudžia, Močiute. Labai svarbu Tau tai pasakyt Bet net ir niekam neskriaudžiant, man noris kasdien su Tavim kalbėtis. Paklaust, ką manai apie Trumpą.

Kaip vyrt sriūbų. Agurkus kaip raugt ar pyragiokas kaip yškepa. Man daug kas sakė, kad ir taip ilgai gyvenai, ir taip aš turiu džiaugtis.

Apsistačiau sakytojais, kad viską, ką įmanoma, padariau dėl Tavo atminimo. Apsikroviau tolimom kelionėm, tikėtojais manimi ir „mano reikšme“ saugant šitos dieviškos šalies istoriją. Gimtadienių organizavimais, vaikų ligomis, įprastu kasdieniu gyvenimu. Jau viskuo ir visaip šitą skausmą bandžiau nuo savęs nustumti. Ir mintim, kad kitur ne šimtamečiai seneliai miršta, o miršta vaikai. Ir kad kitur vyksta karas. Ir kad nieko nėra amžino, ir negi aš norėjau, kad gyventum du šimtus metų.

Gal ir nenorėjau, bet vis tiek raudu, kad ne taip dažnai aplankiau. Kad vieną sykį, kai jau tau buvo labai sunku, popikčiai pasakiau, kad jau viskas, vaikus turiu vežt į būrelius. „Vaikams manęs reikia“, paaiškinau. „Ir man raikia“, sakei. Bet aš vis tiek išvažiavau.

Kaip kraupiai gaila. Kiek dar daug aš nežinau apie gedėjimą. Kiek daug nežinau apie viską gyvenime. Ir kaip stipriai tikiu, kad besąlygiškos meilės pamoka mane išgelbės nuo šito kraupaus skausmo. Neturiu kito pasirinkimo.

Tikėk manim ir mano gebėjimu nuo jo išsivaduot. Tikėk, kad vieną dieną užteks jėgų įžengt į Tavo namus ir sukvėpuot viską, kas Tavęs liko šioj žemėj.

Geros Tau Dangiškos karalystės, #fainiausiapasaulymočiute. Myliu Tave amžinai, o pavasarį – pažadu – pakrikštysiu vaikelius“, – rašė Živilė Kropaitė.

Vasario 7-ąją Živilė pasidalijo ir gimtadienio įrašu.

„Šiandien žengiu į kitą dešimtį (osiaube), į pirmą savo gyvenimo dešimtį be Močiutėlės. Tad gėles šeima pasiūlė merkt į vazą, paveldėtą iš jos. #fainiausiapasaulymočiutė

Tą vazą a.a. #fainiausiapasaulymočiutė gavo savo 90-mečio proga nuo likimo bičiulio ir draugo. Kai jai buvo 90, gavo juostą su išsiuvinėtu 80. Kai prieš mažiau nei suėjo 95-eri, gavo juostą su 90. Visada atrodė jauniau, protingiau, smarkiau, žvaliau, šviesiau nei galėtum tikėtis. Tad visi ir lengvai susimaudavo į palankią jai pusę .

95 is the new 90

90 is the new 80

so one can only hope that

40 is the new 25

Būkim, kol dar esam, tiesiog būkim, kol dar galim pabūt“, – rašė Živilė.

Primename, kad Živilės močiutė mirė sausio pradžioje. Apie skaudžią netektį Ž.Kropaitė-Basiulė pranešė socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

„Ona Butrimaitė-Laurinienė (slapyv. Daina), #fainiausiapasaulymočiutė

1929.03.23-2025.01.06

Atsisveikinimas Vilniuje, šarvojimo salėje Pacų g. 4 (šalia Petro ir Povilo bažnyčios) rytoj (antradienį) 16-21 val ir poryt (trečiadienį) 8.30-9.45.

Šv. Mišios Švedriškės bažnyčioje trečiadienį (sausio 8d) 12.30 (Ignalinos raj).

Laidosime iškart po Mišių Švedriškės kapinėse, šalia Močiutės tėvelių Jono ir Julijos, brolio Balio ir brolių partizanų Povilo (Vaidilos), Broniaus (Trimito) ir Stasiuko (Keršto).

Ilsėkis ramybėje, Močiutyte“, – tąkart rašė Ž.Kropaitė-Basiulė.

Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės partizanų ryšininkės, politinės kkalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienė istorijos.