Gimtadienį minintis Saulius Urbonavičius-Samas: „Metai buvo įspūdingi, mėtė į visas puses“

„Šie metai buvo tikrai įspūdingi, tad turiu dvigubą progą švęsti. Yra ir už ką padėkoti, ir ką prisiminti“, – portalui Žmonės.lt šypsosi „Bix“ lyderis, gimimo dieną sutinkantis repeticijose. 

Iš tiesų, švęsti tikrai yra ką – šį pavasarį po 32-ejų metų Vokietijoje atsirado grupės „Bix“ koncerto Vakarų Berlyne įrašas, kuris dabar išleidžiamas kompaktine plokštele. „Berlin ’89“ jau rugsėjo 18-ąją Lukiškių kalėjime galės išgirsti ištikimiausi grupės gerbėjai. Samas šypsosi – būtent ten, nusikėlęs laiko mašina 32-ejus metus į praeitį, atšvęs savo gimimo dieną. 

Portalui Žmonės.lt 58-ąją sukaktį pasitikęs S.Urbonavičius-Samas atvirai – apie ranka pasiektą amerikietišką muzikinę svajonę, rokenrolišką gyvenimą ir po 32-ejų metų sugrįžusį ir pagaliau dienos šviesą išvysiantį pirmąjį „Bix“ koncertinį įrašą.

Sauliau, kokie jums buvo šie metai?

Iš tikrųjų, šie metai buvo įspūdingi. Kaip ant amerikietiškų kalnelių – tai aukštyn, tai žemyn, į visas puses mėtė. Pandeminė situacija, be jokios abejonės, niekam psichinės sveikatos neprideda ir tapo tikru išbandymu. Pastebiu, kad pastaruoju metu vis tenka kovoti viduje už ramybę, už blaivų protą ir apskritai – šviesą. Kaip dabar matome, tamsa ir baimė vis atakuoja, o kai kuriuos žmones net aklinai uždengė – atrodo, mosikuoja rankomis, klykia ir nesupranta, kas vyksta aplinkui, nemato, jog miršta žmonės.

Kaip tik skaičiau, jog apie 20 procentų visuomenės yra linkę tikėti sąmokslo teorijomis. Ir iš tiesų – kiek kartų Žemė turėjo sprogti, kiek kartų gąsdino, kad ateiviai ateis, užgrobs ar sunaikins, Ozono skylė turėjo mus visus sudeginti, o dabar jau ir jokio koronaviruso nėra… Akivaizdu, turime beprotiškai daug informacijos, su kuria ne tik nemokame susitvarkyti, bet dar blogiau – kiekvienas galime internete be perstojo triesti (juokiasi).

Bet reikia žiūrėti pozityviai – juk rėksnių, vis klykiančių, kad kažkokia mistinė laisvė jiems yra svarbesnė už kitus žmones, vos vienas kitas (šypteli). Tai tokie tie metai. Kaip ir visiems – beprotiški. 

Užsiminėte apie laisvę. Organizuojate koncertą, kuriame grosite dainas, skambėjusias 1989 metais Vakarų Berlyne, prieš pat sienos griuvimą. Kurioziška – koncertas vyks Lukiškių kalėjime. Tai – atsitiktinumas ar simbolika?

Tai – simbolika. Iš tiesų, per gimtadienį norisi pasidžiaugti, kad mano gyvenime vyksta daug stebuklų – grupės „Bix“ atsiradimas, neįnainojama jos istorija ir pasiekimai, o dabar ir dar vienas fantastiškas įvykis – po 32 metų Vokietijoje atsirado mūsų vieno pirmųjų koncertų profesionalus įrašas. Pamenu, tuomet mes koncertavome Vakarų Berlyno festivalyje, atstovaudami Lietuvą, ir vietinė radijo stotis „Deutsche Welle“ įrašė šį koncertą. Tuomet mes, kaip kokie laisvės šaukliai, visiems sakėme, jog Lietuva – ne Rusija (šypsosi).

Tuomet mes, kaip kokie laisvės šaukliai, visiems sakėme, jog Lietuva – ne Rusija.

O kaip atsitiko, kad tas įrašas tiek laiko išbuvo Vokietijoje? Kodėl jo nepasiėmėte 1989 metais po koncerto?

Mes negalėjome tos juostos panaudoti, tai tas įrašas taip ir liko ten. Buvo laikomas dingusiu. Stebuklas, kad po tiek metų jis atkeliavo pas mane ir galėjome jį šiuolaikinėmis priemonėmis suskaitmenizuoti ir išleisti koncertinį albumą… Kai toks dalykas įvyksta gyvenime, negali nesidžiaugti. Atrodo, kad laiko mašina tave sugrąžino atgal (juokiasi).

O kiek laiko užtruko atkurti 32-ejų metų senumo įrašą?

Ilgai… Kai įrašas atkeliavo, tokių magnetofonų, kurie galėtų nuskaityti profesionalias juostas, pasaulyje buvo likę vos du. Vienas – kažkur Londone, kitas – per stebuklą liko Berlyno studijoje, kuri dirba su vintažiniais aparatais. Vokiečiai, gavę įrašą, buvo apstulbę. Sako, kad taip nebūna – tos juostos buvo išlikusios, nesutrupėjusios, grojo (juokiasi). Žinoma, buvo vietų, kur skambėjo labai blogai, tačiau mūsų garso inžinierius Šarūnas Tamulaitis sėdėjo ir visą vasarą atkūrinėjo. Praleido 300 valandų.

Kaip jautėtės po tiek metų išgirdęs įrašą?

Iš pradžių buvo didelė baimė – o kaip mes ten sugrojome, kaip skambėjome? Juk 1989 metais buvome dar tik dvejus metus gyvuojanti grupė. Išgirdau ir, pasirodo, viskas buvo puikiai. Man taip tuomet atlėgo (juokiasi). Viskas tikrai tvarkingai sugrota, o ir energija kokia... Galiu sakyti, kad tas koncertas niekuo nesiskiria nuo dabartinių. Kai muzika eina iš širdies ir kai tu darai tai, kuo tiki, viskas puikiai suskamba. Svarbu jausmas, kurį teikia muzika.

Prisiminkime tą dieną, kai Vakarų Berlyne įvyko pirmasis jūsų grupės koncertas užsienyje. Kaip pavyko jums, maištautojams, išvykti pro geležinę uždangą?

Mes išvažiavome, kai Lietuvoje prasidėjo chaosas. Buvo baisu, tvyrojo nežinomybė. Prieš tai jau buvome dalyvavę „Roko marše“, koncertavome prie Spaudos rūmų. Iš tiesų tuo metu jau viskas po truputį atsidarinėjo, valdžia leido kultūrinius mainus, taip mus ir pakvietė vakariečiai. Pamenu, išvykti į užsienį reikėjo leidimo, tad vykome į Maskvą pasiimti vizų. Su nerimu (šypsosi).

Į koncertą Vakarų Berlyne vykome tokiu senu sovietiniu autobusu, kuris Lenkijoje sugedo. Tuomet atrodė, viskas – baigėsi mūsų turas, vos tik prasidėjęs (juokiasi). Tačiau žmonės tuomet vieni kitiems labai padėjo – sustabdėme kažkokį autobusą, jie nutempė mus į Varšuvą ir sutaisė už dyką. Sakė, dėl to, jog mes esame lietuviai – kaip broliai kovojame su rusais (juokiasi). Buvo tokia vienybė.

O kas Berlyne dėjosi… Nors mes tik pravažiavome pro sieną į Vakarų Berlyną, bet prie jos buvo tiek daug žmonių, vyko koncertai, visi kažko laukė. Ore tvyrojo jausmas, jog tuoj kažkas bus. O ir buvo.

O kaip vakariečiai reagavo į grupę „Bix“?

Jiems išties patiko mūsų muzika. O ir pamatyti, kaip atrodo tie žmonės iš po uždangos, jie norėdavo (juokiasi). Tuomet ir išsiruošėme į didžiulį turą po Vakarų Vokietiją ir Olandiją. Mes tada grojome pirmuosiuose savo festivaliuose, kuriuose buvo daug vakarietiškų grupių iš Amerikos ir Anglijos. Dabar jau jos didelės ir žinomos, o mes tarp jų tąkart buvome Vakarų Berlyne, atstovaudami Lietuvą (šypsosi).

Vieną jūsų koncertą yra apšildžiusi grupė „Nirvana“. Ar tai buvo tas koncertas Vakarų Berlyne, kurio įrašas atsirado?

Ne, ne tas. Bet mes su „Nirvana“ grojome tame pačiame ture. Tas koncertas vyko jau išvažiavus iš Berlyno.

O kaip 1989 metais atrodė jūsų asmeninis gyvenimas?

Tuomet „Bix“ leidosi į ilgus turus. Turėjome 60 koncertų vien Prancūzijoje, JAV – du kartus turėjome turus… Ilgiausias mūsų turas ir buvo Amerikoje, trukęs apie 8 mėnesius.

Iš tiesų, gyvenome ant ratų, taip, kaip ir rodo per filmus, kai grupės važinėja po Ameriką. Pajutome tikrą rokenrolišką gyvenimą (juokiasi). Juk Lietuva yra maža šalis, čia mažai kur gali apsisukti ir groti. O kai tu išvažiuoji į Ameriką... Viskas visai kitaip. 

Ar patiko toks gyvenimas?

Tai net klausimo nebuvo (juokiasi). Kuri muzika taip, kaip įsivaizduoji, ir su ja gali važiuoti per visą pasaulį, koncertuoti Vakarų publikai. O ir kartais dainuoti savo kūrinius lietuviškai. Ko daugiau atlikėjui norėti?

Vėliau jau išleidome anglišką albumą, nes kitaip nebuvo įmanoma (juokiasi). Tai yra fantastika. Kiek žinau, „Bix“ taip ir liko daugiausiai turų Vakarų šalyse turėjusi lietuviška grupė. 

Berlyne prasidėjo jūsų tarptautinė karjera. Tai ką šiandien jums reiškia šis miestas? 

Iš tiesų, palikau Berlyną kaip svajonių išsipildymo miestą. Mums, „Bixams“,  jis yra kaip šventas... Beje, planuojame ten vykti. Pasirodo, tas klubas, kuriame mes tąkart koncertavome, yra išlikęs iki šių dienų. Kai tik pasirodys mūsų albumas, norime ten jį pristatyti (šypsosi).

Šiandien esate „X Faktoriaus“ teisėjas, pats ieškote talentų. Ar turite patarimų, kaip pasiekti tokios sėkmės, kokią pavyko grupei „Bix“?

Mūsų laiku buvo vieni iššūkiai, o dabar atsirado kiti. Mes tuomet tiesiog neturėjome elementarių instrumentų ir aparatūros. Vienintelis, kas mus nešė į priekį, tai didžiulis entuziazmas ir išprotėjusios svajonės groti taip, kaip grojo vakariečiai. Tik, sakau, neturėjome su kuo (juokiasi).

Šiai kartai atsirado kitas iššūkis – kovoti su netikra, dirbtine muzika, stengiantis išlaikyti nuoširdumą ir žmogiškumą. Tai nėra lengva. Dabar turime tą pačią situaciją, kaip su socialiniais tinklais – bet kas gali kurti muziką ir teršti eterį arba duoti kažką gero. Labai sunku atsirinkti, tad kartais tikri talentai prapuola informaciniame triukšme.

Visgi ar mums, ar naujiesiems muzikantams, taisyklė išlieka ta pati – turi tikėti tuo, ką darai ir atnešti žinutę. Jeigu tu neatneši klausytojui jokios žinutės, jis tavęs neklausys. Negali būti taip: pažiūrėkite į mane, koks aš fainas, kaip gerai dainuoju ir gražiai atrodau. O ką tu dainuoji?  O ką tu duodi publikai?

Mes klausome dainas, kurios su mumis rezonuoja, tad reikia turėti ką papasakoti. O jeigu tik nori būti populiarus – nieko nebus.

Jūsų dainos mylimos ir po trisdešimties metų. Kaip manote, kaip po tiek pat laiko atrodys šių dienų atlikėjų muzika? 

Aš manau, kad technologinė muzika, kuri dabar mus užklojo, pabūna keletą savaičių ar mėnesių ir dingsta.  Vienas kūrinys išeina į nebūtį, o vietoje jo atsiranda kitas. Paskui peržvelgiame dešimtmetį ir matome, kad liko vos 100 dainų, kurias visi atsimena, o visos kitos išgaruoja kaip dūmas. Muzikoje reikia jausmo. 

Pabaigai, šiandien jūsų gimimo diena. Ko palinkėtumėte sau? Gal kur nors yra likę kokių nors įrašų, kuriuos galima atrasti?

Bus matyti (juokiasi). Aš nebežinau, ko sau palinkėti. Iš tikrųjų, tie stebuklai vyksta ir vyksta. Galiu sakyti, kad gyvenu labai įdomų ir kūrybingą gyvenimą – televizijoje reikalingi didžiuliai kūrybiniai pajėgumai, nes reikia vis kažkuo sudominti žiūrovus. 

O muzikoje jau sukaupta didelė patirtis. Jaučiuosi toks subrendęs, kad net norėčiau naujo albumo (šypsosi). Reikia surasti tam laiko. Manau, kad surasime.

Fotogalerija: