Gimtadienį švenčianti dainininkė Asta Pilypaitė papasakojo apie iš mamos paveldėtą bruožą

„Dieną praleisiu su savo mokiniais, o vakare – su artimaisiais. Esu trankiai šventusi tik kelis gimtadienius. O šiaip jų stengiuosi neplanuoti“, – pasakojo sukaktuvininkė.

Ji įsitikinusi – gimtadienio pokylį turi rengti ne pastarojo kaltininkas, o mylintys žmonės. Tokia buvo 40-oji sukaktis, kuomet jubiliatė težinojo vieną – jai reikia pasipuošti.

„Tai buvo venintelis mano gimtadienis – staigmena. Labai jaudinausi, nes nežinojau, kaip viskas bus. Bet šventė pavyko puikiai. Buvome restorane, grojo diksilendas, o pasveikinti atvyko net draugė iš Švedijos“, – prisiminė pašnekovė.

Pati ji, kartu su šeimos nariais, sau surengė trisdešimtąjį gimtadienį. Tuomet netrūko geros nuotaikos, muzikos, šėlsmo, šokių ant stalų.

„O šiaip savo gimtadienius švenčiu paprastai. Na, jų metu nemėgstu pompastikos. Be to, visada labai jaudinuosi. Ne tik prieš gimtadienį. Prieš bet kokį svarbesnį įvykį. Nerimu nuo pat mažens mus užkrėsdavo mama. Tad, šį bruožą paveldėjau iš jos“, – sakė A. Pilypaitė.

Kiekvieną iš mūsų, anot šventės kaltininkės, džiugina dovanos. „Visas jas prisimenu – nuo smulkiausios iki didžiausios. Pavyzdžiui, sesė kartą yra padovanojusi čekį, kuris virto dažnai mane „lydinčiu“ papuošalu. Kelionės, kosmetika... Bet svarbiausia yra dėmesys. Juk kartais gimtadienio dieną pakanka su kaimyne prie kavos puodelio pasėdėti ir visa tai būna tobulos šventės pavyzdys“, – patikino dainininkė.

Ji laikosi ir vieno gimtadienio ritualo – nuo pat ryto stengiasi būti pakilios nuotaikos ir dieną praskaidrinti ne tik sau, bet ir kitiems.

„Ir gimtadienio depresijų nebūna. Man užtenka to iš mamos paveldėto jaudulio“, – šypsodamasi kalbėjo A. Pilypaitė.