Pernai per „Kino pavasarį“ ji buvo nominuota kaip viena geriausių 2012 metų lietuvių aktorių, o rudenį JAV vykusiame festivalyje „Fantastic Fest“ už vaidmenį filme „Aurora“ jau pelnė geriausios aktorės vardą. Susipažinkite – Jurga Jutaitė, neprofesionali aktorė, kalbanti šauktukais ir daugtaškiais, o šį sekmadienį dar ir švenčianti savo 27-ąjį gimtadienį.
Mergina, kurios įsimintiname veide viena kitą žaibiškai keičia emocijos ir kuri neužsidėjusi mandagiai susidomėjusios poniutės išraiškos. „Leidžiu sau blaškytis, nors turiu planų dvejiems metams į priekį“, – šneka ji, kol iriamės šaligatviu kavinės link. Mėlyni jos kailinukai švyti prieblandoje ir tarsi šoka ant jų savininkės kūno: Jurga įpratusi kalbėti labai emocingai ir garsiai.
Tavo gyvenime buvo trys filmai: Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu“, „Kai apkabinsiu tave“ ir Kristinos Buožytės „Aurora“. Pirmajame filmavaisi vos septyniolikos. Kokią patirtį iš jų išsinešei?
Jie man padėjo augti kaip žmogui. Filmuodamasi subrendau, pati save pažinau ir susipažinau su žmonėmis, kurie man padarė didelę įtaką, iš kurių mokiausi. Bet tikrai nesijaučiu daug nuveikusi: nuolat persekioja jausmas, kad gyvenu per lėtai. Vis raginu save siekti aukščiau, daryti daugiau. Planas šįmet – Muzikos ir teatro akademijoje baigti kino vadybą.
Išaugai bliuzo muzikanto šeimoje, grojai fleita. Dabar viskas pamiršta?
Mane auklėjo liberaliai – tėvai nestūmė būti jų klonu, tikriausiai norėjo, kad pati spręsčiau ir mokyčiausi iš savo klaidų, bet potraukis muzikai atėjo iš aplinkos, siekiau daug ką išbandyti ir išmokti. Turbūt tėvams daug nervų neištampiau, nors buvau padykusi. Ir dabar esu! Bet derinu tuos pašėlimus su atsakomybe. O fleita jau seniai padėta į šalį, tačiau nuojauta kužda, kad greitai vėl ją prisiminsiu. Sau, ne publikai. Ilgai negalėjau jos paimti, nes įsivaizdavau, kad jei jau groti – tai kitiems. Nebuvau svarsčiusi, kad tai gali būti tarsi meditacija, buvimas pačios su savimi. Ką tik paprašiau tėčio, kad man suorganizuotų pianiną. Pažadėjo, kad atiduos savąjį, su kuriuo jis mokėsi groti.
Kinas tau buvo ir yra darbas ar laisvalaikis?
Žaidimas! Dar vienas didelis nuotykis ir dar vienas paralelinis gyvenimas! Bet ne darbas, kurį reikia atidirbti. Tas žaidimas būna sunkus ir nemalonus, reikalaujantis daug pastangų. Bet „darbas“ jam apibūdinti – per šiurkštus žodis.
Ar kartais nejunti pavydo: mergaitė be aktoriaus diplomo, bet ją į filmus ima, o kokių nors nusipelniusių – ne? Esu skaičiusi vieną filmo „Aš esi tu“ recenziją, kur buvo dėstoma, kad Jutaitė visai nieko, tik kartais profesionalumo pritrūksta, bet, esą, ko norėti, jei realiame gyvenime dirba padavėja.
Taip – dirbti kavinėje buvo tiesiog puiki patirtis! Rekomenduočiau kaip geriausią gyvenimo mokyklą tiems, kam šešiolika septyniolika. Man tai buvo tarsi tarpinė stotelė į suaugusiųjų pasaulį – būdas pažinti žmones. Dirbau ganėtinai teisingose vietose – ten, kur rinkdavosi įdomi, meniška publika. Tas laikotarpis man buvo labai svarbus. O pavydas? Manau, kad bet koks žmogus, jeigu atsiduoda šimtu procentų tam, ką daro, negali pavydėti kitam. Manau, kad pavydas sukyla tiems, kurie giliai viduje jaučiasi nevisaverčiai. Ir nemanau, kad man kas nors ko nors gali pavydėti. Juk gyvenimas – tavo rankose! Daryk, ką nori!
Dovilės Štuikienės interviu su Jurga Jutaite skaitykite vasario mėnesio žurnale „Laima“.