Gimtadienį švenčianti Monika Pundziūtė-Monique: apie itin laimingus metus, meilę ir svarbius pokyčius

Rugsėjo 20-oji Monikai Pundziūtei visą gyvenimą buvo ypatinga – savo gimtadienio dienos ji labai laukdavo ir norėdavo apie jį paskelbti kuo daugiau žmonių: „Visiems eidavau ir kudakuodavau „Oi, šiandien mano gimtadienis!“. Tą dieną labai norėdavau jaustis reikšminga ir galvodavau, kad viskas turi suktis tik apie mane“, – juokiasi Monika.

Vis tik praėjusiais metais sau duotas pažadas – stiprybės ir meilės ieškoti savyje – brėžia ir dabartinio gimtadienio viziją: be nereikalingo šurmulio, nenuoširdžių sveikinimų ir su artimiausiais žmonėmis. Portale Žmonės.lt – nuoširdus Monique pasakojimas apie didžiausius šių metų pasiekimus, vidinį augimą, atrastą meilę ir ramybę.

Monika, kokie buvo tavo metai?

Lyginant su ankstesniais, šie buvo gerokai lengvesni ir geresni: nutiko labai daug gražių dalykų, atėjo daug laimės ir šviesos. Taip pat tai – vidinių pokyčių metai. Nors niekas negalėjo to matyti, aš labai daug keičiausi ir augau. Manau, kad tai – vienas svarbiausių dalykų gyvenime.

O kas daugiausiai prie to prisidėjo?

24-ieji mano gyvenimo metai prasidėjo svarbiu žingsniu – nusispjoviau į grožio, kūno kultą ir nusprendžiau džiaugtis savimi. Pamenu, kad tai pareiškiau įkeldama nuotraukas iš atviros fotosesijos. Kiek daug dalykų po to įvyko! Pirmiausia, prasidėjo pokyčiai mano viduje, ėmiau kitaip į save žiūrėti. Antra, gavau labai daug grįžtamojo ryšio – joks kitas Instagramo postas nebuvo toks populiarus ir nesusilaukė tokios žmonių reakcijos. Manau, kad į viešumą iškeldama aktualią temą pralaužiau ledus ne tik savyje, bet ir visuomenėje.

Laisvės bei išsivadavimo motyvas svarbus ir kitoje gyvenimo srityje – santykiuose. Vos tik įsikėliau pirmą nuotrauką su Pauliumi, sukilo noras dalintis tuo, kad myliu, esu mylima ir kad viskas yra gražu. Tas sugebėjimas atsiverti, nebeslėpti savo jausmų ir daugiau apie tai pasakoti buvo didžiulė, svarbi dovana sau.

Karjeroje šiemet būta proveržių – pasirašei sutartį su „Warner Music Group“, po ilgesnės pertraukos išleidai hitą „Friends“ ir pademonstravai pasikeitusį muzikinį stilių. Ar profesiniai pokyčiai atnešė ir asmeninių pasikeitimų?

Taip, manyje labai daug pasikeitė – ėmiau sau kelti daugiau klausimų ir spręsti vidines problemas. Jau ilgokai dirbau su psichologu, bet šiais metais įvyko didžiausias progresas – pradėjau koncentruotis ne į aplinką ir mane supančius blogumus, o į tai, ką reikėtų keisti savyje, kad pasikeistų ir aplinka.

Bendrai kontrakto pasirašymas su „Warner Music Group“ buvo ryškiausias šių metų įvykis. Tai – didžiulis pasiekimas, apie kurį net nebūčiau garsiai pasvajojus. Jis reikšmingas ne tik mano karjerai, bet ir visai Lietuvai: pas mus didelės įrašų kompanijos atėjo žvalgytis talentų, kurie gali išlįsti už Lietuvos ribų ir būti išgirsti. Ir visai nereikia to bijoti!

Monique – Friends:

Manau, kad tai aktualu Lietuvos radijo stotims. Daugumoje stočių vis dar sunku išgirsti anglų kalba atliekamas lietuvių atlikėjų dainas, o juk lietuviai yra labai talentingi muzikantai, turintys puikių užsienietiškų dainų. Grojant jas Lietuvoje, atsiranda daugiau galimybių atkreipti kaimyninių šalių dėmesį ir „išsprogti“. O juk taip ir atsiveria durys į pasaulį.

Negaliu nepaliesti ir aktualiausios šių dienų temos – pandemijos. Kaip ji paveikė tavuosius metus?

Pandemija tiesiogiai palietė mano profesijos atstovus, tad ilgam praradau publiką, vienas mano koncertas nusikėlė net keturis kartus, o tie, kurie vyko, buvo rengiami be žiūrovų – tai buvo labai skaudu.

Žinoma, dėl to teko šiek tiek nukentėti finansiškai, bet tai mane paveikė mažiausiai. Kiti dalykai jaudino kur kas labiau – pavyzdžiui, suvokimas, kad aplinkui yra tiek daug sergančių ir mirštančių žmonių. Nors artimoje aplinkoje susirgimų nebuvo, į tai, kas vyksta pasaulyje, dėmesio nekreipti negalėjau: esu labai empatiška, tad negaliu tiesiog nusigręžti nuo tokių dalykų.

O kuriai žmonių kategorijai priklausai – tiems, kurie per karantiną daugiau prarado, ar tiems, kurie kažką atrado?

Save priskirčiau prie pozityvių žmonių grupės, kurie sugebėjo tą situaciją išnaudoti. Esu įsitikinusi, kad viskas labiausiai priklauso nuo požiūrio. Pamenu, kai paskelbė pirmąjį karantiną, pasijautau tarsi apokaliptiniame filme ar žaidime – įvyko tai, ko niekas nebuvo patyręs. Vėliau, kai praėjo ta baimės ir nežinomybės fazė, visuomenė pasiskirstė: vieni užsidarė ir nieko nebegalėjo daryti, o kiti – atsivėrė.

Man neužsidaryti ir neužsidepresuoti padėjo Paulius: vienas kitą skatinome atsiverti ir ieškojome būdų, kaip galėtume produktyviai išnaudoti atsiradusį laiką. Galiausiai karantinui galėjau net padėkoti: jis leido susikoncentruoti ir tik jo dėka mudu su Pauliumi ėmėme dirbti kartu. Parašėme daug dainų, kurios anksčiau ar vėliau išvys dienos šviesą.

Atrodo, kad karantinas atvedė ir prie atradimų santykiuose?

Taip! Vienas kitam tapome labai supratingi, pakantūs, nes ne visada pavykdavo išlikti pozityviems. Išmokome priimti ir išsakyti kritiką, nes kartais ji – būtina: pavyzdžiui, jei sugalvoju keistą melodiją, reikia man tai pasakyti. Jei Pauliaus grojama melodija neskamba gerai, aš irgi negaliu šito slėpti. Aišku, kritikuoti mylimą žmogų nėra lengva, tačiau sugebėjome atrasti daug švelnumo, vienas kitą palaikyti, skatinti augti ir tobulėti kūryboje.

Metai prabėgo ir vėl atėjo gimtadienis. Ar kažką sau pasižadėsi?

Aš seniau labai sureikšmindavau savo gimtadienį – norėdavau, kad jis būtų švenčiamas savaitę prieš ir savaitę po tikrosios dienos. Visiems eidavau ir kudakuodavau ,,Oj, šiandien mano gimtadienis!“. Manau, taip skelbdavausi, nes ieškodavau patvirtinimo, kad aš – svarbi. Vėliau supratau, kad toks elgesys truputį kvepia tuštybe – juk patvirtinimo, kad esu svarbi, pirmiausia turiu ieškoti savyje. Taip ir padariau.

Tai lėmė ir pasikeitusį mano požiūrį į gimtadienį. Supratau, kad man labai gera gauti ne dovanas, o sveikinimus, dėmesį, laiką kartu – tikriausiai todėl, nes tokia yra mano meilės kalba. Taigi šiemet įsipareigoju mažiau apie tai skelbtis, ieškoti dirbtinio dėmesio ir gimtadienį praleisti ramiai, apsupta žmonių, kuriems tikrai rūpiu.

O kaip jaustumeisi, jei planuotą ramų gimtadienį sudrebintų artimųjų parengta staigmena?

Puikiai, labai norėčiau jos sulaukti! Staigmenos – tai kažkoks gyvenimo stebuklas. Nuostabu suvokti, kad kažkam tu taip rūpi, kad tau ilgai ruošia ir slepia siurprizą.

Esi jauna, ryški bei daug pasiekusi atlikėja. Ar vaikystėje pagalvojai, kad 24 metų būsi žvaigždė?

Jeigu vaikystėje man kažkas būtų tai pasakęs, tai, ko gero, nebūčiau patikėjusi, bet būčiau labai laiminga ir kupina pasididžiavimo. Vaikystė ir paauglystė buvo labai sunkūs periodai – buvau vieniša mergaitė prie pianino, neturinti draugų, su kuriais galėčiau pasikalbėti. Žinodama, kad sulaukusi 24 metų turėsiu nuostabų vaikiną, mylimą darbą, daugybę gerbėjų ir draugų, būčiau gerokai lengviau išgyvenusi sunkius paauglystės metus.