Gimtadienį švenčianti Simona Nainė: „Su Jonu priimame sprendimus ir drauge keičiamės“

Simona, esate veikli, ryški moteris. Per visą tą laiką nuo muzikos iki savo prekinio ženklo įkūrimo jūs nuėjote ilgą kelią, koks darbas dabar užima didžiausią dalį laiko?

Daugiausiai laiko suvalgo mano prekinis ženklas „Nunu“. Bet... nuoširdžiai manau, kad taip ir turi būti. Jei nori kažką padaryti, sukurti, išlaikyti verslą sėkmingu – turi dirbti. Ir nemažai. Džiaugiuosi, kad visa ši veikla man teikia malonumą ir nereikia lipti per save. 

Šiuo metu jūs atsidavusi madai, socialiniams tinklams. Kaip manote, ar šiandien šiose srityse išrasti kažką naujo vis dar įmanoma?

Kaip čia sakoma, niekas naujų dviračių neišradinėja, tik prideda savų „prieskonių“. Taip iš esmės ir yra. Mada apskritai sukasi ratu ir tai pastebima akivaizdžiai. Yra nemažai trendinių dalykų, kurie visada bus siuvami ir perkami, tačiau visa tai perteikiama per naują prizmę. Dėl socialinių tinklų aš esu tokia, kad nesiruošiu nieko čia stebinti ar kažką dirbtinai daryti, kurti, kad tik žmonėms būtų įdomu. Gyvenu savo gyvenimą ir tiek.

„Copy catų“ aplinkui mus netrūksta, kokie jausmai apima, jei pamatote kad jūsų idėjomis, į kurias sudėjote daug darbo, naudojasi kiti?

Aš kažkaip visada stengiuosi žiūrėti „savo daržo“. Neseku taip įdėmiai, kas kur ką daro, kas nuo ko kokias idėjas vagia ir panašiai. Nemanau, kad protinga apsikrauti kitų žmonių problemomis, veltis į diskusijas, įrodinėti savo tiesas. Jei pamatau, kad kažkas padaro panašiai kaip aš, tai dažniausiai man sukelia šypseną. Ne piktą, ne menkinančią, tiesiog šypseną. Puiku, jei žmonėms tampi įkvėpėju. 

Būti žinomu žmogumi jus kada nors vargino?

Kad aš niekada nejaučiau tokia. Manau, kad nuo kitų žmonių skiriuosi tik tuo, kad mano veidą galima kažkur dažniau pamatyti žurnaluose, televizijoje ar kažkokiuose projektuose. 

Įsiamžinote įvairiuose Lietuvos leidiniuose, ne kartą pozavote populiariausių žurnalų viršeliams, ar šiandien atsidūrusi ant žurnalo viršelio vis dar jaučiate tą jaudulį, malonumą, kai paimate jį rankas?

Man patinka fotosesijos. Tikrai per jas pavargsti, bet geras rezultatas visada džiugina. Kitiems gal atrodys juokingai, bet aš renku visus žurnalus ar iškarpas, kuriose esu aš arba Jonas arba mes kartu ir viską dedu į vieną segtuvą. Renkame ir įvairiausius diplomus, renginių skrajutes, gerbėjų laiškus ar dovanas. Labai smagu bus po kurio laiko pasižiūrėti viską. 

Visuomet mėgote fotografuotis? O gal tapus žinoma teko lipti per save?

Aš visada laikiausi ir laikausi tokios pozicijos, kad niekada nereikia savęs versti daryti kažką per prievartą. Taip yra ir dabar. Fotografuojuosi tada, kada noriu, reklamuoju tik tai, kas man patinka ir tinka. Jei žmogus gatvėje ar kažkur paklausia, ar galima drauge įsiamžinti, man – malonumas. 

Jei galėtume sau 20-metei duoti vieną vienintelį patarimą, koks jis būtų?

Gyvenimas, manau, tuo ir yra žavus, kad padarytos klaidos ar sėkmingi dalykai ir yra butent TAVO pasirinkimai. Tuo metu gyveni taip, kaip atrodo geriausia.

Su Jonu jus sieja sielos bendrystė, šiais metais skyrėsi ir kūrėsi daug naujų žinomų porų. Kaip jūsų šeimoje yra sprendžiamos krizės? Kas labiausiai per visa tą laiką, kai esate santuokoje, jus vedė į priekį?

Kartais vienas krizes išsprendžiam labai greitai, o kartais – ne. Manau, kad mums su Jonu padeda tai, kad esant nesutarimams, mes gebame viską išsiaiškinti tarpusavyje. Kalbamės, priimame sprendimus ir drauge keičiamės.

Jei kas paprašytų nupiešti save ir Joną po 20-ies metų, kaip atrodytų jūsų bendras portretas?

Nežinau. Niekas, net ir mes, nenutuokiame, kas laukia mūsų gyvenime. Esu tokios nuomonės, kad reikia mėgautis viskuo čia ir dabar.

Kaip pasitinkate šį gimtadienį?

Su draugų kompanija sodyboje „Vila Pasaka“. Pasirinkau logistiškai patogią vietą, kad visiems būtų patogu atvažiuoti. Dabar visi užsisukę savo darbuose, koncertuose. Reikėjo tokios vietos, kur visiems susirinkti būtų patogiausia vieta.

Gimtadieninės tradicijos metams bėgant keitėsi?

Kad nelabai aš turiu tų gimtadienio tradicijų. Anksčiau dažniausiai koncertuodavau per savo gimtadienį. Keletą kartų man draugai yra suorganizavę nerealias šventes, o šiais metais nusprendžiau, kad mažą šventę reikia daryti pačiai ir susikviesti artimiausius žmones. Bet kokiu atveju, kas kartą savo gimtadienį vis kažkaip paminiu. 

Ko sau linkite ateinančiais metais?

Dar didesnio atsipalaidavimo ir dar stipriau mėgautis gyvenimu. Gyventi čia ir dabar. Būti harmonijoje, vidinėje pilnatvėje ir niekada nepamesti savo įsitikinimų.