Gimusi su mados genu – kūrybininkė, mados iliustratorė Kristė Stankevičiūtė

Šiandien jos mados tinklaraštis persikėlęs ir į socialinius tinklus, ten lietuvę sužvejoja darbdaviai ir tokie mados pasaulio herojai, apie kuriuos galima tik pasvajoti.

Ar tik šiandien mada nėra pastumta į šalį, nes, regis, pastaruoju metu puošiate ne žmogų, o namus?

Su draugu atnaujiname savo aplinką. Tai namai, kuriuose gyveno mano seneliai, augau aš, dabar man juos perleido tėvai. Kam eikvoti pinigus būstui, kai galima keliauti? Nuo pat pradžių taip ir galvojau – maniau, kad neužsibūsime Lietuvoje. Bet smagiau, kad ir trumpai, gyventi gražioje aplinkoje, kaip tik radome ir pervilkome seną šeštojo dešimtmečio sofą, ir ji ėmė diktuoti savas taisykles – namuose atsirado daugiau įdomių daiktų. Štai atsikėliau rytą, įžengiau į svetainę ir džiaugiuosi.

Kodėl tuomet užsibuvote Lietuvoje? Jūsų profesija praverstų ir gyvenant kitose šalyse.

Jau nuo penktos klasės žinojau, kad išvyksiu į užsienį, atrodė, kad čia negaliu savęs realizuoti. Domino mada, menas, o liūdino, kad mano mėgstamai dailei, fotografijai mokykloje skiriama mažai dėmesio. Norėjau būti ten, kur daugiau įkvėpimo, kur vertinamas menas ir mada. Maniau, kad Londonas – mano miestas, tiksiantis man, bitlomanei. Įstojau į Midlsekso universitetą Londone, tačiau po poros savaičių suvokiau, kad tas miestas – ne man. Ką gi, pasiryžau jame gyventi trejus metus ir baigti studijas. Taip, žmonės šypsojosi, bet jaučiausi, tarsi už nugaros jie man ketintų suvaryti peilį. Universiteto bendramoksliai – šalti, nuo manęs tarsi siena atsiskyrę. Trūko šeimos, draugų. Londone butai maži, šviesos nedaug, geresnių būstų kainos milžiniškos. Tų trejų metų nenorėčiau pakartoti.

Bet ten išgyvenote ir pirmąjį savo, kaip stilistės, pripažinimo džiaugsmą.

Pirmoji Londono mados savaitė buvo tikrai įsimintina. Tuomet patekau į fotografų objektyvus, nuotrauką pasigriebė itališkasis „Vogue“. Sulaukiau daug dėmesio – vilkėjau raudoną gyvatės odos imitacijos sijoną, marškinius su žvaigždutėmis, buvau susijuosusi mamos „Valentino“ diržu su plunksnomis, įvaizdį užbaigiau savo kristalais siuvinėta kepure.

Jums teko dirbti Londone?

Dėkinga tėvams – pirmuosius metus jie mane rėmė. Vėliau tapo nepatogu šia pagalba naudotis, įsidarbinau restoranėlyje. Bet smagiausia buvo uždirbti iš bendradarbiavimo su dizaineriais – reklamuodavau jų drabužius.

Jūsų 2007-aisiais pradėtas rašyti tinklaraštis persikėlė į instagramą?

Rašau jį iki šiol. Atvykusi studijuoti stebėjausi, kad bendramoksliai neturėjo tinklaraščių, nors buvau įsitikinusi, kad kiekvienas, susijęs su mada, tokį rašo. Malonu, kad dėl to jau buvau žinoma kai kuriems universiteto dėstytojams. Instagramas kaip įrankis skleisti žinią apie save man patinka – jame galima kurti bendros estetikos galeriją. „Feed Your Fashion Animal“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Pamaitink savo mados žvėrį“. Priešingai nei dauguma bendraamžių, nebijodavau išeiti į viešumą apsirengusi tokiu deriniu, kuris kitiems atrodydavo keistai: raštai ant raštų, sijonas ant kelnių, skrybėlė ir sportiniai bateliai... Dabar tai atrodo įprasta, tačiau prisiminkite save kokiais 2009-aisiais. Šiais drabužių ansambliais norėjau įkvėpti kitus išlaisvinti savo vaizduotę, eksperimentuoti – tokia idėja atsispindi ir mano tinklaraščio pavadinime.

Tad grįžusi į Lietuvą pasijutote laiminga?

Žiauriai! Net pačiai keista. Buvau taip pasiilgusi gamtos – jos neatstojo Londono parkai. Grįžusi net pirmą kartą upėje išsimaudžiau – pati stebiuosi, iki tol Neris man atrodė bauginamai nešvari, nors visuomet buvo šalia.

Regis, gyvendama Lietuvoje sėkmingai įsiliejote į pasaulinį influencerių srautą?

Mano nuotraukos ne kartą buvo patekusios į įvairius mados žurnalus ir portalus – tai kėlė pasitikėjimą. Pradėjau dirbti su keliomis Niujorko mados agentūromis per atstumą, buvau ir nuvykusi ten – dalyvavau renginiuose, vakarienėse, susipažinau su daugybe žmonių. Tai sustiprino pojūtį, kad esu tam tikro lygio, apie kokį ir svajojau, ir kad tinkamai investuoju į savo ateitį. Savo tinklaraščio turinį ir gyvenimo veiklą labiausiai bandau pritaikyti Europos bei JAV rinkoms, ir pastarieji metai labai sėkmingi: mane randa garsūs Amerikos influenceriai ir dizaineriai, jie mėgsta mano nuotraukas, kviečia bendradarbiauti.

Tad etapas, kai savo paskyroje pareklamuodavote drabužį, – jau praeitis?

Tikrai ne, tačiau dabar kruopščiau atsirenku, su kuo noriu dirbti. Reklamuojamas daiktas ar drabužis pirmiausia turi patikti man pačiai. Kitąsyk darau tai ir nemokamai.

Koks jūsų stilius?

Jis nuolat kinta, bet esu užstrigusi praėjusio amžiaus aštuntajame, devintajame dešimtmečiuose – mėgstu to meto muziką, interjerus, madą, iš ten semiuosi įkvėpimo. Tie dešimtmečiai tokie spalvoti, žaismingi. Labai mėgstu eklektiką, tačiau ją sujungiu klasika ir elegancija. Gyvenu kostiuminiuose švarkuose ir klasikinio kirpimo paltuose.

Iš ko susideda jūsų darbas, juk manoma, kad influenceriai nieko nedaro – tik džiaugiasi gyvenimu?

Mano darbas susideda iš trijų dalių: rašau tinklaraštį, keliems mados ženklams Lietuvoje kuriu įvaizdį, piešiu grafikos iliustracijas ar vienos linijos piešinius, kurie atliekami neatitraukiant rankos. Šis stilius sužavėjo, nes darbai atrodo švarūs, neapkrauti nereikalingomis detalėmis, vyrauja vos kelios spalvos. Technika atrodo apgaulinga – viskas lyg ir paprasta, tačiau, pažvelgus atidžiau, galima pamatyti, kad viena nenutrūkstama linija perteikia ne tik kūrinio temą, bet ir emociją. Kurdama užsakomuosius darbus išnaudoju šimtus popieriaus lapų, kol išgaunu idealią harmoniją. Vos vienas menkas nukrypimas – ir darbas netenka prasmės. Kiekvienas kūrinys – iššūkis man pačiai. Domiuosi žmogaus fiziologija ir jausmais, todėl visuose mano darbuose matyti žmogaus veidas, kūno linijos, dažna meilės ir šeimos tema, tačiau beveik visi personažai yra belyčiai, atitolę nuo realistiško vaizdavimo.

Nors Londone nepatiko, ten sustiprėjo noras piešti – garsūs universiteto iliustratoriai paragino kurti toliau. Jie stebėdavosi, kad bendramoksliai mados žurnalus kūrė naudodami iškarpas, o aš pati piešdavau.

Kokie prekių ženklai jums patinka, ko niekada neapsirengtumėte? Ką sekate virtualioje erdvėje?

Bet kurios kompanijos kolekcijoje galima rasti, kas patinka. Akį traukia „Celine“, „Chloe“, „Balenciaga“, „Jacquemus“ mados namų drabužiai. Daugiausia seku užsienio socialinių tinklų garsenybes ir įvairius mados, meno, architektūros bei interjero dizainerių profilius.

Gyvenate iš mados, o sako, kad tai tuštybė.

Dažnai savęs klausiu, kokia mados prasmė, kodėl ji man svarbi. Bet negaliu atsakyti, atrodo, kad jau gimiau su mados genu. Man tai būdas išsilaisvinti, parodyti save, tam tikra meno forma. Pasaulį gelbsti gydytojai, teisininkai, ugniagesiai, bet netiesiogiai jį gelbsti ir menas.

Nemažai keliavote – viešbučių reklamavimas irgi buvo jūsų darbo dalis, kad ir nedidelė. Kas padarė didžiausią įspūdį?

Mylėjau Italiją, o Amerika netraukė, kol jos... neįsimylėjau. Draugo sesuo vis kviesdavo į Kaliforniją, didelio entuziazmo nerodžiau, bet vieną rytą nusipirkome bilietus. Keliavome tris mėnesius, ir mano nusiteikimas visiškai pasikeitė. Los Andželą dabar laikau savo miestu – didelis, ant vandenyno kranto, šalia kalnai, dykuma, jame, regis, esi vienas. Kas kartą keliaujant kur nors kitur man pakakdavo poros savaičių ir užsimanydavau namo, o štai Los Andžele pasijutau lyg namie.

Mane taip įkvėpė ta kelionė! Iki jos buvau nusiteikusi nustoti rašyti savo tinklaraštį, nebeturėjau ūpo, ketinau atsidėti tik iliustracijai. Bet grįžusi Lietuvon visko ėmiausi su naujomis jėgomis.

Pasaulio pilietė – jums galima būtų taikyti tokį apibūdinimą?

Keliauti pradėjau ieškodama įdomesnio fono savo nuotraukoms, nes Lietuvoje tamsu. Kas mėnesį du stengiuosi kur nors išvykti. Man geriausia keliauti, kai tiesiog pasiklysti, o ne leki aplankyti turistinių vietų.

Jūs tokia jauna, o draugaujate su vaikinu aštuonerius metus – nedažnas atvejis.

Ir mama pajuokauja, kad į vieną įsikabinau (juokiasi). Su Vincu susitikome draugų vakarėlyje, kai dar mokėmės mokykloje. Patiko jo džentelmeniškumas – vienintelis iš svečių atsistojo man įėjus ir pasisveikino. Antrą kartą susitikome po dvejų metų piligriminėje kelionėje į Taizė vienuolyną. Pradėjome draugauti ir tada atėjo išbandymas: Vincas dar mokėsi paskutinėje klasėje, o aš išvykau studijuoti į Londoną. Draugas juokauja, kad jei ne aš, gal būtų mokyklą baigęs geresniais pažymiais (šypsosi). Vincas dirba fotografu, pradėjo nuo mano stiliaus derinių tinklaraščiui, o dabar važinėjame kartu po mados savaites visame pasaulyje. Jis dievina fotografuoti gatvės stilių ir mados portretus, žaviuosi jo nuotraukomis.

Nereta šiuolaikinė pora planuoja savo gyvenimą toli į priekį: pirma karjera, paskui galbūt šeima, o jūs?

Gyvenimas – kurioziškas, jo negali prognozuoti, juk žmonės išsiskiria ir po ilgų draugystės metų. Mano amžiaus tėvai ir seneliai jau turėjo vaikų. Mes – kita karta. Gyvenu šia diena. Anksčiau planuodavau metus į priekį, bet Vincas man padėjo suvokti, kad geriau viską palikti gyvenimo tėkmei. Šiuo metu dar netrykštame noru sukurti šeimą, susilaukti vaikų, kol kas norime siekti karjeros, keliauti. Dar reikia pagyventi dėl savęs. Reikia elgtis taip, kaip jauti. Tada taip gerai viskas klostosi, kad net baisu apie tai kalbėti.

Negaliu jūsų nepaklausti – kaip mums rengtis?

Esu už tai, kad kiekvienas būtų unikalus, nereikia vaikytis mados tendencijų, geriau likti ištikimam sau. O kad pro šalį neprašautum, kartais verta pasitarti su stilistais. Universitete buvo ir įvaizdžio kūrimo paskaitų, dėstytojas sakė, kad to neišmokstama – stiliaus pojūtis yra įgimtas. Galima išmokti formulių, kas tinka pagal figūros tipus, bet įvaizdžiui kurti reikia polėkio. Žurnaluose stiliste padirbau porą metų, bet supratau, kad kur kas didesnę laiko dalį užima ne kūryba, o drabužių fotosesijoms surinkimas, grąžinimas, tad eksperimentams laiko nebelieka.

Sau drabužius perku internetu. Mėgstu vintažinę „Humaną“, net mamą ir seserį įpratinau ten dažnai apsilankyti.

Kokią beprotišką prabangą sau leidote?

Negaliu atsispirti rankinėms. Dėl visų, kurias įsigijau pastaruoju metu, kurį laiką skaudėjo širdį (juokiasi). Kita vertus, tai gera investicija – panešiojusi jas parduodu arba mainau.