1606 metų gegužės 26 dieną Romoje buvo nudurtas Ranuccio Tommasoni. Liudininkai tvirtino, kad tai padarė garsus tapytojas, Romoje žinomas kaip stebuklingų paveikslų autorius ir itin konfliktiška asmenybė. Menininką slėgė daug nuodėmių, bet visos nutekėdavo kaip nuo žąsies vanduo. Tik šiuokart išsisukti nepavyko: dailininkas buvo pasmerktas myriop.
Dailės istorijoje **Michelangelo Merisi da Caravaggio** (1571–1610) vardas įrašytas aukso raidėmis: jis statomas į vieną gretą su Leonardo da Vinci ir Michelangelo, vadinamas europinės tapybos reformatoriumi, įdomiausiu baroko meistru, chiaroscuro technikos pradininku, tobulai naudojusiu šviesos ir tamsos kontrastus.
Galima tik nujausti, kokias aukštumas būtų pasiekęs, jei ne kraugeriški dailininko instinktai ir ankstyva mirtis – neramaus gyvenimo pasekmė. Visus žmones laikęs priešais, Caravaggio turėjo tik vieną tikrą priešą – save. Tad ir sėkmės istorija buvo kaip amerikietiški kalneliai: vos imdavo sektis, vyras būtinai padarydavo ką nors tokio, kad tekdavo mesti šiltą vietą, bėgti, slapstytis, sėsti į belangę.