Gintaras Varnas – apie spektaklį „Getas“: „Norėčiau, kad prisimintume gėdingą mūsų istorijos epizodą“

Spektaklio GETAS pristatymas ir spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio nuotr.
Spektaklio GETAS pristatymas ir spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio nuotr.
Šaltinis: Žmonės
A
A

„Lietuviai prisidėjo prie Lietuvos žydų naikinimo ir tai yra labai gėdinga istorija“, – pristatydamas naują savo režisuotą spektaklį „Getas“ sakė režisierius Gintaras Varnas. Spektaklis bus rodomas šimtmečio proga, anot režisieriaus, tie metai mūsų šaliai nebuvo kloti vien rožių žiedlapiais, garsiais pasiekimais bei žygdarbiais – buvo ir bjaurių epizodų.

„Šiais metais lietuviai prisimena šimtmečio istoriją – aš norėčiau, kad prisimintų ir šią“, – kalbėjo jis.

Kauno Nacionaliniame dramos teatre netrukus įvyks G. Varno režisuoto spektaklio „Getas“ premjera. Spektaklis pastatytas pagal Joshua Sobolio 1983 metais parašytą to paties pavadinimo pjesę. „Getas“ – pasakojimas apie tuos, kurie, įkalinti Vilniaus gete, įkūrė unikalų reiškinį – geto teatrą.


Spektaklio GETAS pristatymas ir spaudos konferencija
Spektaklio GETAS pristatymas ir spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio nuotr.
„Tas teatras turėjo labai daug priešų. Dauguma geto gyventojų priešinosi teatro įkūrimui ir sakė, kad teatras ant kapų nekuriamas. Tačiau kūrėjai geto gyventojus įtikino teatro reikiamumu. Jie įtikino, kad žmogui reikia ne tik duonos, bet ir meno, parodė labai didelę teatro svarbą. Teatras yra svarbus, būtent dėl to ir sugalvojau šį spektaklį pastatyti šimtmečio metas. Kada gi daugiau kalbėti apie tai, kad šie metai nebuvo vien tik rožių žiedlapiais kloti ir garsūs dideliais pasiekimais bei talentais.

Buvo ir baisiai bjaurių epizodų. Lietuviai prisidėjo prie žydų naikinimo ir ta mintis man yra labai gėdinga, slegianti. Būtent šiais metais lietuviai prisimena savo istoriją, tai tegu prisimena ir šią“, – pasakojo režisierius G. Varnas.

Repeticijos prasidėjo dar kovo mėnesį, o mintis, statyti tokį kūrinį režisieriui galvoje kirbėjo 4-5 metus. „Jeigu nebūčiau susirgęs gėda „Geto“ gal ir nebūčiau statęs. Jis man buvo labiau reikalingas. Tai aiški, įdomi, konkreti geto teatro, kalėjimo teatro istorija. Šalia to turėjo būti kitas kontekstas – lietuviškoji istorijos pusė. Ji man atrodo net svarbesnė. Tai savotiška dviejų linijų, dviejų pasaulių polifonija“ , – teigė menininkas.

Prieš pradėdamas spektaklio pastatymą režisierius G. Varnas buvo nuvykęs į Izraelį aplankyti rašytojo Joshua Soboliaus. Anot režisieriaus, vizito tikslas – gauti pjesės autoriau leidimą ją papildyti.


Spektaklio GETAS pristatymas ir spaudos konferencija
Spektaklio GETAS pristatymas ir spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio nuotr.
„Jis man pasakė, kad jeigu norime kapstytis po šią temą – prašom. Kai jis rašė pjesė – dar nė nebuvo apsilankęs Vilniuje. Jį nustebino, kad tokioje situacijoje žmonės nusprendė kurti ne ką kitą, o teatrą. Ta mintis jį labai sužavėjo. Jis tarsi atstatė geto teatro istoriją. Tai nėra vien dokumentinė pjesė. Yra konkrečių asmenų, bet yra ir sudėtinių personažų. Tačiau lietuviškoji pusė – visiška dokumentika“, – pasakojo Gintaras.

Kurdamas spektaklį režisierius rėmėsi amžininkų liudijimais. Anot jo, fantazuoti čia neprireikė – tokios realybės nesurežisuosi. „To ką jie patyrė iš tiesų – fantastiškiau neįmanoma sugalvoti. Mes sąmoningai sutarėme, kad norime papasakoti viską taip, kaip buvo. Perskaitėme gana daug liudijimų, tų liudininkų, kurie matė kažką iš tų įvykių, skaitėme ištraukas Iš Hermano Kruko dienoraščių. Jis buvo geto bibliotekos direktorius, pas jį ateidavo žmonės ir pasakojo įvairias istorijas, jis buvo labai šiltas žmogus. Visas istorijas jis sudėjo į dienoraštį. Tuo tarpu žydšaudžių istorijos išpasakotos remiantis jų bylomis. Faktai visur yra faktai, Mes nieko neprigalvojome. Net nekilo noras“, – kalbėjo „Geto“ režisierius.

Daugiau apie spektaklį: 

Antrasis pasaulinis karas. Nacių okupuota Lietuva virsta mirtinais spąstais žydams. Vyrai, moterys ir vaikai įkalinami getuose, iš kur veda tik vienas kelias – iki duobės pamiškėje. „Getas“ – tai pasakojimas apie tuos, kurie, įkalinti Vilniaus gete, įkūrė unikalų reiškinį – geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu, vienintele galimybė jaustis žmogumi. Tai drama apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis. „Getas“ – tai pasakojimas ir apie tuos, kurie šaudė ir dalinosi aukų batus. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug duobių ir tiek daug atliekamų batų kaip 1941 – aisiais.

Spektaklio „Getas“ ašis – Lietuvos žydų holokaustas. „Lietuvoje veikė dar LDK laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas. Per karą jis ir žydų kultūra buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Pjesė „Getas“ ir joje pateikiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija – dokumentinė pjesė, kuri kuriant spektaklį, išsiplėtė. Spektaklyje kalbama apie pasirinkimus, poelgius ir jų pasekmes: steigti teatrą, ar ne, dalyvauti šaudant žydus, ar nedalyvauti?“, – koncepciją pristatė Gintaras Varnas.