Gintaras Varnas – apie spektaklį „Getas“: „Norėčiau, kad prisimintume gėdingą mūsų istorijos epizodą“
„Lietuviai prisidėjo prie Lietuvos žydų naikinimo ir tai yra labai gėdinga istorija“, – pristatydamas naują savo režisuotą spektaklį „Getas“ sakė režisierius Gintaras Varnas. Spektaklis bus rodomas šimtmečio proga, anot režisieriaus, tie metai mūsų šaliai nebuvo kloti vien rožių žiedlapiais, garsiais pasiekimais bei žygdarbiais – buvo ir bjaurių epizodų.
Kauno Nacionaliniame dramos teatre netrukus įvyks G. Varno režisuoto spektaklio „Getas“ premjera. Spektaklis pastatytas pagal Joshua Sobolio 1983 metais parašytą to paties pavadinimo pjesę. „Getas“ – pasakojimas apie tuos, kurie, įkalinti Vilniaus gete, įkūrė unikalų reiškinį – geto teatrą.
Buvo ir baisiai bjaurių epizodų. Lietuviai prisidėjo prie žydų naikinimo ir ta mintis man yra labai gėdinga, slegianti. Būtent šiais metais lietuviai prisimena savo istoriją, tai tegu prisimena ir šią“, – pasakojo režisierius G. Varnas.
Prieš pradėdamas spektaklio pastatymą režisierius G. Varnas buvo nuvykęs į Izraelį aplankyti rašytojo Joshua Soboliaus. Anot režisieriaus, vizito tikslas – gauti pjesės autoriau leidimą ją papildyti.
Kurdamas spektaklį režisierius rėmėsi amžininkų liudijimais. Anot jo, fantazuoti čia neprireikė – tokios realybės nesurežisuosi. „To ką jie patyrė iš tiesų – fantastiškiau neįmanoma sugalvoti. Mes sąmoningai sutarėme, kad norime papasakoti viską taip, kaip buvo. Perskaitėme gana daug liudijimų, tų liudininkų, kurie matė kažką iš tų įvykių, skaitėme ištraukas Iš Hermano Kruko dienoraščių. Jis buvo geto bibliotekos direktorius, pas jį ateidavo žmonės ir pasakojo įvairias istorijas, jis buvo labai šiltas žmogus. Visas istorijas jis sudėjo į dienoraštį. Tuo tarpu žydšaudžių istorijos išpasakotos remiantis jų bylomis. Faktai visur yra faktai, Mes nieko neprigalvojome. Net nekilo noras“, – kalbėjo „Geto“ režisierius.
Daugiau apie spektaklį:
Antrasis pasaulinis karas. Nacių okupuota Lietuva virsta mirtinais spąstais žydams. Vyrai, moterys ir vaikai įkalinami getuose, iš kur veda tik vienas kelias – iki duobės pamiškėje. „Getas“ – tai pasakojimas apie tuos, kurie, įkalinti Vilniaus gete, įkūrė unikalų reiškinį – geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu, vienintele galimybė jaustis žmogumi. Tai drama apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis. „Getas“ – tai pasakojimas ir apie tuos, kurie šaudė ir dalinosi aukų batus. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug duobių ir tiek daug atliekamų batų kaip 1941 – aisiais.
Spektaklio „Getas“ ašis – Lietuvos žydų holokaustas. „Lietuvoje veikė dar LDK laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas. Per karą jis ir žydų kultūra buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Pjesė „Getas“ ir joje pateikiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija – dokumentinė pjesė, kuri kuriant spektaklį, išsiplėtė. Spektaklyje kalbama apie pasirinkimus, poelgius ir jų pasekmes: steigti teatrą, ar ne, dalyvauti šaudant žydus, ar nedalyvauti?“, – koncepciją pristatė Gintaras Varnas.
+19