Gintarė Gurevičiūtė beglobiams vaikams surengė šventę ant ledo: „Ilgai neviešinau tokių darbų“

„Daug metų organizuoju įvairius renginius vaikų namuose, tiesiog niekada to neviešinau. Su draugais esame surengę šventes Marijampolės „SOS kaime“, Valakampių, „Gilės“ vaikų namuose, Turniškėse ir kitur. Kai pačią užpuolė asmeninės bėdos, o vėliau prasidėjo visokie projektai, socialinę veiklą kuriam laikui buvau primiršusi. Gerus darbus darydama niekada to neviešinau, nes, kaip ir daugelis, nemačiau prasmės, tačiau šiandien galvoju kitaip. Šįkart noriu atkreipti žmonių dėmesį: kaip gera daryti gerus darbus ir kad kiekvienas privalome jausti atsakomybę dėl šių vaikų likimo“, – Žmonės.lt pasakojo G.Gurevičiūtė, šeštadienio rytą kartu su vaikais besisukusi ant „Akropolio“ ledo.

Vaikų namų auklėtiniams labiausiai reikia dėmesio, o jį galime duoti kiekvienas ir tai nieko nekainuoja.

Mergina teigė, kad pasibaigus šventinio laikotarpio labdaros akcijoms nereikia pamiršti, kad paramos reikia ne tik per šventes, bet ištisus metus ir nebūtinai tai turi būti pinigai.

„Dauguma žmonių pasinaudoja simboline kelių litų auka kalėdiniu laikotarpiu, o kartais net to nepadaro bandydami save pateisinti, kad patys vos suduria galą su galu. Iš tiesų tai yra sąmoningumo klausimas: vaikų namų auklėtiniams, kaip ir kiekvienam vaikui, visų pirma reikia dėmesio, kontakto, o tą galime duoti kiekvienas ir tai nieko nekainuoja: pusdienis ant ledo, šiltas pokalbis, kartu patirtos emocijos gali būti geriausia, kas nutiks ne tik šiems vaikams, bet ir mums – savarankiškiems, pilnavertį gyvenimą turintiems žmonėms“, – teigė pašnekovė.

Prie gražios idėjos prisidėjo visas būrys žinomų žmonių: Petras Nausėda, Viktorija Jakučinskaitė, Monika Linkytė, Justinas Lapatinskas, Rimantė Kulvinskytė, Simona Starkutė, Monika Račiūnaitė, Asta Žukaitė-Nalivaikienė, Kristina Kaikarienė, Vaida Genytė, Agnė Kavaliauskaitė ir kiti.

Per artėjantį pusmetį dar penkiuose Lietuvos miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Elektrėnuose ir Panevėžyje) 400-ams našlaičiais likusių vaikų bus surengtos šventės ant ledo. „Can Can“ juos palepins picomis, atvykę žinomi žmonės laikys vaikus už rankų pirmą kartą jiems lipant ant ledo, pabendraus įvairiomis temomis.

Elementaru, kad skeptikai puls klausti – kokia nauda pačiai Gintarei, įžūlesni tikins, kad tai – tik noras pasireklamuoti. Pati G.Gurevičiūtė turi savo poziciją. „O kokia nauda jaunuoliui, padėjusiam pereiti per gatvę močiutei? Kokia nauda užleidus eilę nėščiajai prie kasos parduotuvėje ar vietą autobuse? Ogi karmos taškai! Tikiu, kad ten viršuje yra buhalteris, kuris viską suskaičiuoja“, – šypteli.

Talentinga mergaitė iš vaikų namų

G.Gurevičiūtė pasakojo, kad projektą „Ledo vaikai“ sugalvojo organizuoti kartu su projekto „Šokiai ant ledo“, kuriame ji tapo nugalėtoja, trenere Jolita Altaravičiūte ir kitais ledo draugais. Gintarė pasakojo, kad idėja jai gimė renginio ant ledo metu, kuriame čiuožė mergaitė iš Elektrėnų vaikų globos namų.

„Vaikas visiško atsitiktinumo ir vienos trenerės sąmoningumo dėka išmoko čiuožti – ji mergaitę apsiėmė savo lėšomis to išmokyti. Dabar ji viena perspektyviausių jaunų čiuožėjų Lietuvoje“, – teigė G.Gurevičiūtė.

Šio įvykio sujaudinta Gintarė nutarė surengti labdaros akciją „Ledo vaikai“: „Nurašyti vaikų namuose augančius labai lengva, tereikia užsimerkti ir nieko nematyti, ignoruoti, bet kaip gera, kai suvoki, kad visai nedaug padarydamas gali stipriai pakeisti kažkieno likimą. Juk gali pakakti tik vieno motyvuojančio pokalbio ir paauglys  ims žiūrėti į gyvenimą visai kitaip. Visi žmonės be išimties yra geri, tereikia padėti tam gėriui atsiskleisti.“

Ar išdrįstų įsivaikinti pati?

Visuomenėje netyla kalbos apie įsivaikinimą, tačiau diskusijos verda labai įvairios: kai vienos šeimos stengiasi globos namų auklėtinį priimti į savąją, kiti skeptiškai tikina: toks vaikas neužaugs doru žmogumi, priimti tokį į savo šeimą – rizikinga ir baisu.

„Ar galėčiau auginti vaiką iš vaikų namų? Norėčiau tarti didvyrišką TAIP, bet tada meluočiau sau ir skaitytojams. Pasiimti vaiką iš vaikų namų yra didžiulė atsakomybė, turi būti pakankamai subrendęs tam, todėl kol kas į šį klausimą negalėčiau atsakyti. Vis dar nesijaučiu subrendusi net biologiniams vaikams, o auginti vaiką su jau pažeista psichologija – keletą kartų sudėtingiau“, – atvirauja G.Gurevičiūtė.

Žmonėms, kurie tarsi bijo, laiko atstumą tarp savęs ir vaikų namų auklėtinių, Gintarė pataria: „Nebūkime savanaudžiai, perlipkime per save. Dėl to, kad ignoruosime šių vaikų problemas, jos savaime neišsispręs. Mažų mažiausiai ką galime padaryti – skirti bent truputį savo dėmesio. Bent kartą per mėnesį apsilankyti vaikų namuose, pabendrauti su paaugliais, išklausyti, paskaityti pasaką mažiesiems. Paverksit kartą, antrą, trečią, o ketvirtą jau nesinorės ašaroti, liks tik nuoširdus noras padėti ir džiaugsmas supratus, kaip gera daryti gera.“