Naujos, kol kas paslaptyje laikomos, pažintys. Ir dar paslaptingesni muzikiniai projektai. Fotosesija su žaviu gitaristu Dariumi Daraška (22), kurį, be abejonės, tuoj su ja suporuos... Oi, paskui dainininkę Gintarę Karaliūnaitę (33) sunku suspėti. O ji dar puse lūpų prasitaria ir apie Italiją, kuri jos gyvenime dabar atlieka svarbiausią partiją...
Pirmiausia – apie paslaptingąjį projektą.
Aš vis galvodavau, kaip man grįžti į muziką. Bet kai suvokdavau, kad tai įmanoma tik per didelius skandalus, televiziją, šou, milžiniškas investicijas ir reklamą, nupurtydavo šaltukas. Visko aš jau esu pridariusi ir padariusi. Nebenorėjau tų pačių žaidimų žaisti.
Bet kol buvau Italijoje, klubą Kaune turinti bičiulė Monika sugalvojo, kad per jo vienų metų gimtadienį aš ką nors padainuočiau. Papasakojo, kad pažįsta jauną, gabų, talentingą gitaristą – Darių Darašką. Kaunietis, buriavimo treneris, o iš pašaukimo – dar ir nuostabus muzikantas. Tiesą sakant, didelių vilčių, kad mums pavyks susigroti, nedėjau. O pavyko puikiai: publikai be galo patiko ir pati atsigavau. Man visada taip: kai ką nors labai planuoju, įdedu daug sveikatos, laiko, pinigų, rezultatas labai nedžiugina. O kai mosteliu ranka, kaip buvo su dainomis „Debesėlis“, „Boružėlė“ – išeina puikiai. Tos kelios kartu atliktos dainos sukėlė daug minčių ir dabar jau ruošiame bendrą programą. Tik mano dainų joje bus vos dvi.
Bet man nereikia vyro, kuris rūpintųsi tik mano buitimi! Man reikia asmenybės, kuri mane papildytų ir įkvėptų.
Kadangi Selas dainuoja mano „Sparnai tavo sielai“, pagalvojau, kad aš irgi galiu jo kūrinius atlikti savaip. Atsirinkau gražiausias, linksmiausias įvairių kolegų atlikėjų dainas: Selo „Aš – tik vėjas“, grupės „Išjunk šviesą“ dainą „Varlė“, garsiąją „Anties“ „Kažkas atsitiko“... Dabar su tokiu malonumu repetuojame. Tekstus mokausi! Niekad nemaniau, kad taip sudėtinga išmokti kitų tekstus. Tai bus įžanga į mano vasaros darbus: juk gausu nedidelių, jaukių bariukų su mažutėmis scenomis, jiems tokia programa labai tiktų. Nesu bjauri, reikli atlikėja, galiu ir per ruporą dainuoti... Neslėpsiu: labai pasiilgau žmonių, gerbėjų. Taigi mes pasiruošę!
Kiek jau kartų sakei, kad su scena – viskas baigta... ir kiek kartų sakei – kad grįžti...
Didelėje scenoje aš vis dar savęs nematau. Neįsivaizduoju savęs dainuojančios pagal fonogramą, vėl apsistačiusios šokėjomis, strykčiojančios prieš publiką, kuri jau visa ko mačiusi, išlepusi ir nežino, ko nori... Taip grįžti nenoriu. Jeigu man pasiseks Italijoje – va, čia tai bus verta didelės scenos! Tik kol kas nieko nenoriu sakyti, nes kai išpasakoji, būtinai nepavyksta... O labai noriu, kad pavyktų. Italija – šalis, kur man kol kas sekasi. Tikrai neskraidau ten tik kavos atsigerti ar į pasimatymą nulėkti. Veronoje turiu bičiulį italą Michele, jis man parašė labai gražių dainų. Žadu jas įrašyti vasaros pradžioje Italijoje.
Prisipažink: su Italija sieja tik kūrybiniai planai ar ir meilė?
Daug kas mane ten veja... Visai netyčia susipažinau su labai garsiais, gabiais italais. Mūsų draugystė jau kuris laikas tęsiasi. O vienas iš tų žmonių man labiau rūpi... Nors tikrai niekam nesu įsipareigojusi ir nieko neplanuoju. Ir tikrai nepulsiu girtis, kad turiu naują meilę... Visos lietuvės, ir dar šviesiaplaukės, puikiai žino, kiek dėmesio gali sulaukti Italijoje. Nė viena neturėtų skųstis. O aš sulaukiau dėmesio dar ir kaip atlikėja, muzikantė. Tai mane be galo džiugina. Tokius ryšius įgyti specialiai reikia daugybės metų ir pinigų. Man tiesiog nerealiai pasisekė! Michele – labai muzikalus žmogus. Vieną vakarą gėrėme vyną, plepėjome ir atradome nemažai naujų spalvų bei garsų.
Iš tiesų Lietuvoje pastaruoju metu sukuriama labai mažai naujo, gero. Kartojamasi arba daroma tai, kas madinga, – sintetinė muzika. Aš irgi esu prikūrusi nemažai dainų – šeši albumai išeitų. Bet nejudinu jų, nes dabar visos man kažkodėl skamba vienodai – melodingai, gražiai, bet vienodai. Supratau, kad man reikia persiprogramuoti visą muzikinę pasąmonę. Kaip Zvonkus sako: kartais užsizulini tarp tų pačių akordų. Bet, aišku, suprantu, kad visos mano kalbos apie muziką niekam neįdomios. Vis tiek visi dabar suks galvą, su kuo gi aš ten Italijoje...
Supratau, kad man reikia persiprogramuoti visą muzikinę pasąmonę. Kaip Zvonkus sako: kartais užsizulini tarp tų pačių akordų.
Na, tai su kuo tu toje Italijoje?
Pradėkime nuo to, kas kuklioms lietuvaitėms kažkodėl skamba lyg baisiausias nuosprendis: pagaliau aš esu laisva! Jau visus metus pagaliau neturiu jokių rimtų santykių, nėra jokių piršlybų, jokios buities kartu... Aišku, iš pradžių visaip buvo: ir liūdna, ir nuo grandinės nutrūkau, prasisukau kaip viesulas praėjusią vasarą... O dabar jau įpratau pati savimi pasirūpinti. Visi aplinkui vis dar stebisi: „Tokia ir tokia, o vėl viena...“ Ir kala man: „Turi namą, reikia, kad tavimi pasirūpintų vyras... juk žolė nepasėta, tvora neužtverta...“
Bet man nereikia vyro, kuris rūpintųsi tik mano buitimi! Tokį žmogų aš jau seniai galėjau pasirinkti bent iš kelių gerų variantų... Bet turbūt mąstau kitaip: namui remontuoti galiu pasikviesti meistrą, o sugedusį automobilį nutempti į servisą. Man nereikia vyro, kuris man tarnautų. Man reikia asmenybės, kuri mane papildytų ir įkvėptų. Ir dabar man labai patinka būti laisvai. Tik nepagalvokite: ne tam, kad galėčiau valkatauti ir gyventi palaidą gyvenimą. Ojėzusmaryte, kaip lietuviams baisiai skamba žodis „laisva“!
Kaip susipažinai su tais italais? Juk pati sakai, kad net ir labai norėdama į tokią aplinką specialiai nepatektum.
Oro uoste. Pusę penkių ryto su drauge skridome iš Romos. Kadangi mes trims dienoms į Romą tikrai ne makaronų pavalgyti vykome, buvome kaip reikiant nuvargusios. Tas tris dienas ir tris naktis nemiegojome beveik visai, taupėme laiką, lakstėme po miestą ir naktinius klubus. Turbūt nujaučiate, kokios pusę penkių ryto stovėjome oro uoste pasirėmusios ant lagaminų... Draugė praktiškai miegojo stačiomis, o aš dar truputį žvalgiausi aplinkui. Buvau su juokinga raudona kepure, todėl akis užkliuvo už vaikino spalvota kepure. Pagalvojau: „Savas.“ O kai pamačiau akordeoną jam už nugaros, ėmiau ir pabeldžiau į dėklą: „Laba diena. Į Lietuvą skrendate groti?“
Paaiškėjo, kad – į Minską. Kadangi skrido į Vilnių, o traukinys į Minską – tik vakare, apsiėmiau tuos italus Vilniuje pavalgydinti ir pavežioti po miestą. O kai išsišnekėjome, paaiškėjo, kad vienas iš jų – Mario Stefano Pietrodarchi – yra geriausias akordeonistas pasaulyje. Kitas – maestro Roberto Molinelli: kompozitorius, dirigentas ir garsiosios dainos „Time to say goodbye“, kurią Andrea Bocelli atlieka su Sarah Brightman, autorius. Roberto – labai geras Bocelli draugas. Esu sužavėta jo sukurtos muzikos kino filmams. Jeigu man pasiseks, vieną dainą jis aranžuos ir man. Tai bus didžiausias laimėjimas, apie kokį tik galėčiau svajoti. O jeigu ir ne, vis tiek jau esu laiminga, kad teko pažinti tokį žmogų. Labai norėčiau suorganizuoti jų koncertą Lietuvoje.
Manau, lietuviai vyrai daug laimėtų, jeigu daugiau kalbėtų. Nes jie daug kuo pranašesni už italus ar arabus.
Suprantu, kad neatsispyrei itališkam iškalbingumui?
Na, bet sutikite, kad tai – labai malonu. Manau, lietuviai vyrai daug laimėtų, jeigu daugiau kalbėtų. Nes jie daug kuo pranašesni už italus ar arabus. Tik pamiršta vieną žinomą tiesą: moterys myli ausimis! Jeigu gali iš ryto pasakyti komplimentą, kam laukti vakaro?!
Žinau, kad dabar būsiu užpulta, jog pagyriau italus. Lygiai taip pat gavau už pernykštę kelionę į Emyratus. Interneto komentatorių visaip buvau išvadinta... Bet kadangi savo aš jau atsiėmiau ir viskas, kas blogiausia, apie mane jau pasakyta – galiu gyventi, kaip noriu. O kad dar labiau paerzinčiau, pasakysiu tokį dalyką: lietuviai per mažai mylisi. Bent jau su savo žmonomis tai tikrai.
Nori pasakyti, kad pažinai italų gebėjimus lovoje?!
O tai ne, manai (kvatoja)!.. Tik nesijaudinkite: kiekvieno regiono atstovų netikrinau ir statistikos nevedžiau! Bet tikrai matau, kad lietuviai vyrai įprato sėdėti rankas sudėję ir laukti, kad moterys pačios siūlytųsi, vyniotųsi aplink juos. Ir jie dar išdidžiai rinksis... Protingos moterys jau seniai suprato, kad turi būti atvirkščiai – vyrai turi siekti moterų. O lietuviai – tinginiai. Kelios draugės net puolė ginčytis: „Tapai kaip visos: nepavyko Lietuvoje, tai į Italiją bėgi...“ Aš negaliu pasakyti, kad man Lietuvoje nesisekė. Man po šiai dienai čia sekasi! Ir į Italiją aš nevažiavau ieškoti nei vyrų, nei muzikos. O va, kaip viskas išėjo. Užtat aš vėl kasdien keliuosi su šypsena ir man gera!