Gintarė Lewis apie didįjį pramogų pasaulį: „Jis priklauso vyrams, nebuvo paprasta jame rasti vietą“

„Didysis pramogų pasaulis priklauso vyrams, – sako Gintarė. – Tokiai mergaitei kaip aš nebuvo paprasta jame rasti vietą.“

Gintarės pasakojimas atskriejo iš Niujorko. Čia susitikusi su draugais, apsilankiusi pas kirpėją ir stilistą, 29-ojo savo gimtadienio su vyru Davidu ji išskirdo švęsti į Sen Bartelemi salą. Paskui – didžiausia pasaulio muzikos konferencija „Winter Music Conference“ Majamyje. Pagauti Gintarę Lietuvoje – neįmanoma misija. Tiesa, balandžio mėnesį ji buvo atvykusi rinktis šokėjų ir gimnasčių Armino van Buureno koncertams Ibisoje.

Prieš ketverius metus Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigusi viešojo administravimo ir politikos studijas, Gintarė laimėjo „Erasmus“ programos stipendiją. Pasirinko Amsterdamą – čia gyveno širdies draugas Davidas. Atlikti praktiką pavyko įsiprašyti į vieną didžiausių pasaulyje renginių organizavimo įmonių – „Alda Events“.

Keletą kartų apsilankiusi didžėjaus Armino van Buureno šou, Gintarė pastebėjo, kad laisvai samdomi šokėjai ne visada dirba profesionaliai: „Kur tai matyta, šokėjos – su celiulitais, šokėjai per pasirodymą Los Andžele girti nuo scenos krinta! Visokių kuriozų prisižiūrėjusi, vieną dieną išdrįsau pasakyti, kad jiems reikėtų savo komandos, o aš netgi žinau, kur rasti gerų šokėjų. Įkalbėjau atvažiuoti į Lietuvą, su choreografu Kęstučiu Baranausku iš Kauno surengėme dvi atrankas, surinkome grupę, ji ir leidosi į pasaulinį Armino van Buureno turnė. Tai buvo nelengvas, bet labai įdomus laikas.“

Po įtemptų kelionių su Arminu van Buurenu Gintarė iš Amsterdamo dvejiems metams persikėlė į Niujorką. Sako būtent šiame mieste norėjusi apgalvoti tolesnius žingsnius, norus ir svajones. Lankė anglų kalbos, vaidybos, braižybos pamokas, Niujorko universitete mokėsi pramogų verslo ir rinkodaros.

„Tikėjausi sutikti kitokių žmonių, nebemačiau savęs dirbančios „Alda Events“, norėjau įgyvendinti savo idėjas ir svajones“, – aiškina dabar ir prisimena dvejonę savo vyro balse: ar tau tikrai šito reikia? Juk daug neuždirbsi.

„Vyrai – tikri stabdžiai, moterys, neklausykite, – juokiasi. – Ir visai nesvarbu, lietuviai jie ar olandai. Man atrodo, tikslo reikia siekti negalvojant apie pinigus, kai dirbsi, ką mėgsti, pinigai patys tave ras. Kurti nuosavą verslą mane įkvėpė šokėjai. Džiaugiuosi jų paklausiusi. Neturiu šokėjų agentūros, aš kuriu koncepciją, šou ar reklamos idėją. Šokis visada patraukia dėmesį, mėgstu dirbti su talentingais šokėjais. Aš ieškau talentų.“

Tuo metu, kai kalbėjomės, Niujorke buvo ankstyvas rytas. Davidas ruošė pusryčius ir net nemėgino kyštelėti nosies į kompiuterio ekraną ir pažiūrėti, su kuo kalbasi žmona. Jis – Armino van Buureno pilkasis kardinolas, niekuomet nedalija interviu ir nesifotografuoja. Karjeros pradžioje pristatęs vieną žinomiausių pasaulio trance muzikos atlikėjų – Tiesto, padėjęs iškilti atlikėjui Ferry Corstenui, dabar Davidas turi visame pasaulyje žinomą DJ agentūrą ir rūpinasi Armino van Buureno muzikine karjera.

Gintare, ar judu su Davidu Niujorke turite savo namus?

Prieš dvejus metus, kai nuolat gyvenau Niujorke, turėjome butą. Dabar – nebe. Atvažiuojame vos keletui dienų. Taip jau susiklostė, kad šitame mieste liko mano kirpėjas, stilistas, kosmetologė, netgi dantistas. Specialistai čia labai geri, todėl kai reikia, atskrendu. Rytoj vakarieniausime su bičiule smuikininke Miri Ben-Ari („Grammy“ muzikos apdovanojimo laimėtoja – red. past.) Ji grojo per mudviejų su Davidu vestuves, bus smagu pasimatyti. Muzikos pasaulyje svarbu išlaikyti pažintis, kontaktai čia yra viskas.

Daugiausia laiko praleidžiate Amsterdame?

Vasaras – Ibisoje, žiemas – Amsterdame. Gyvename netoli parko, uždarame rajone, turistai čia nevaikšto. Turime savo parduotuvėles, vaistinę, mėsinę, aš į centrą beveik neinu. Praėjusiais metais nusipirkome apartamentus Ibisoje, atrodo, dabar ten dar ilgiau būsime, ne tik kai sezonas.

Be to, nuo Ibisos juk viskas ir prasidėjo.

Pirmą kartą šokti į Ibisą išvažiavau 2006-aisiais. Kaune lankiau šokių pamokas pas choreografą Kęstutį Baranauską, vieną dieną išgirdau apie atranką, dalyvavau joje, mane išsirinko, o kai reikėjo išvykti – išsigandau. Anglų kalbos beveik nemoku, kur vykstu – nežinau. Pareinu namo, sakau – niekur nebevažiuoju, sesė vos įkalbėjo. Išskridau, pirmą savaitę – šokas.

Man dvidešimt, primoji kelionė į užsienį, darbo „Amnesia“ naktiniame klube daug, nuovargis, nieko nepažįstu – gal dvi savaites verkiau. Po kurio laiko viskas stojo į vietas: radau pažįstamų, pradėjau mokytis ispanų kalbos, sužinojau, kur maisto nusipirkti, netgi susidraugavau su klubo darbuotojais. Tačiau viską teko pačiai išsiaiškinti, užtat pakvietusi lietuves šokėjas rūpinuosi, kad joms netektų išgyventi to, ką aš išgyvenau.

Pirmąją vasarą Ibisoje šokau iki pat rugsėjo. Tik pradžioje darbas atrodo įdomus, vėliau tampa rutina, rugsėjį pradeda lyti, lašai kapsi į lauke įrengtas persirengimo kabinas. Taip norėjau namo! O Kaune atėjo Kalėdos – aš vėl svajoju apie Ibisą. Tai magiška sala. Atvažiuoji kartą – sunku pamiršti. Ir uždarbis neblogas: per vasarą užsidirbdavau tiek, kad galėdavau pragyventi rudenį, žiemą ir pavasarį. Net automobiliui susitaupiau.

Taigi kitą vasarą vėl išvykai?

Dalyvavau atrankoje, mane vėl pakvietė į „Amnesią“. Taip atsitinka retai, klubo vadovai nori naujų veidų. Apsidžiaugiau sužinojusi, kad į Ibisą skrenda ir daugiau lietuvių, netrukus susidraugavome su šokėjomis iš Kauno, dabar esame geriausios draugės. O paskui buvo trečioji vasara... Šokau Kanuose, man ten nepatiko – pasipūtę, turtingi lankytojai. Ilgėjausi Ibisos, kiekvieną dieną norėjau grįžti.

Nes buvo kas laukia? Ibisoje gerbėjų turėjai užtektinai?

Lietuvoje manęs laukė draugas. Jei koks vyriškis užkalbindavo, iškart atrėždavau: „I have a boyfriend.“ Turiu draugą, ir viskas.

Šokėjos dažnai atrodo lengviau prieinamos, nepastebėjai?

To reikėtų klausti mano vyro (juokiasi). Su Davidu susipažinau antrąją vasarą. Vieną naktį jis priėjo prie manęs, užkalbino, na, kaip visi: gražiai šoki, gal norėtum išgerti kavos ar kartu suvalgyti priešpiečius? Ne ne, turiu boyfriend’ą. Po kelių dienų Davidas gavo mano telefono numerį ir pakvietė priešpiečių.

„Atsiprašau, niekaip negaliu, – sakau, – turiu dirbti.“ Dienomis tada nešiojau reklamines skrajutes, tai buvo papildomas uždarbis. „Galiu paprašyti – tave pakeis“, – pasiūlė. Atsisakiau, tačiau Davidas buvo užsispyręs, kalbino, kol sutikau išgerti kavos. Pamaniau, nieko blogo nenutiks.

Tuomet dar nežinojai, kas jis toks?

Neklausiau, ką jis veikia, o ir mano anglų kalbos žinios... Ne viską suprasdavau. Po dviejų savaičių, kai vakarieniavome su jo draugais ir agentūros didžėjais, vienas didžėjus pakėlė taurę už Davidą. Prisakė jam daugybę gražių žodžių, padėkojo už karjerą. Suklusau: čia apie tą vyruką šitaip kalba? Gal jis tikrai – ypatingas?

Ir kiek tas ypatingas vyras užtruko, kol prisijaukino tave?

Vis jam sakydavau: nieko nesitikėk, turiu draugą Lietuvoje, mes galime gerti kavą, kartu pietauti, bet būkime draugais. Atrodė, jam nesvarbu, vaikščiodavo iš paskos, po darbo veždavo namo, pusryčius atnešdavo ir kviesdavo pro langą. Susipažinome rugpjūtį, po mėnesio man reikėjo išvažiuoti, jis turėjo tikrai nedaug laiko, užtat ir stengėsi (juokiasi).

O tu išskridai į Lietuvą susukta galva?

Grįžusi išsiskyriau su draugu. Buvo liūdna ir gaila, bet intuicija kuždėjo, kad viskas bus gerai. Mūsų su Davidu meilė prasidėjo Prahoje. Kažkodėl šį miestą išsirinkau, kai jis pasiūlė susitikti. Nesigailiu, labai ten gražu...

Kitą vasarą išvažiavau dirbti į Kanus. Davidas buvo ramus. „Mačiau, kaip elgeisi su savo vaikinu...“ – tik pasakė. Kai susipažinome, man buvo 21-i, jam – 36-eri. Tiesa, jis atrodė gerokai jaunesnis. Net pasą paprašiau parodyti (juokiasi). Juokiuosi, kad jis maitinasi mano jaunyste ir maksimalizmu, o aš ryju jo patirtį. Puikus balansas!

Praėjusią vasarą atšokote vestuves. Kaip jis tau pasipiršo?

Jis viską suplanavo prieš dvejus metus, visiems paskelbė, tik aš nežinojau. Rudenį atvyko į Lietuvą, per „Google“ vertėją išsivertė į lietuvių kalbą tekstą, atsiklaupė prieš mano mamą ir paprašė mano rankos. Visa tai vyko slapta, mama tik vėliau papasakojo, kaip jai buvo smagu ir kartu juokinga. Tą kartą ir su mano tėčiu pasikalbėjo, irgi atsiklausė leidimo, o man žiedą įteikė sausį, kai atostogavome Kosta Rikoje. „Taip“ ištariau labai gražioje vietoje. Po šešerių draugystės metų man atrodė, kad nebemokėčiau būti su kitu žmogumi.

Ir visai nesvarbu, kad jis – tikra pramogų pasaulio žvaigždė?

Man keista, kai renginiuose žmonės prašo kartu nusifotografuoti. Ypač – Armino van Buureno gerbėjai. Jie pažįsta Davidą, žino, kiek daug jis yra padaręs, kad Arminas būtų tas, kuo yra. Kažkada mano vyras atrado DJ Tiesto, rengė pirmuosius jo pasirodymus. Tačiau Tiesto iškėlė sąlygą – dirbsi tik su manimi, o Davidas jau turėjo Arminą, Ferry ir dar keletą kylančių didžėjų.

Žinoma, jis pasirinko laisvę. Davidas mėgsta savo darbą, dirba nuoširdžiai, tačiau viešumos nemėgsta, nedalija interviu. Vyras man – autoritetas, kai reikia patarimų, jo klausiu. Jis juokauja: mama – verslo moteris, dabar – dar ir žmona. Davido mama Olandijoje turėjo vieną didžiausių agentūrų, vienijančių gyvo garso grupes.

Pradėjusi gyventi su Davidu juk galėjai ir visai nedirbti?

Galėjau, bet tuomet nebebūčiau buvusi aš. Nuo pat pradžių turėjau ragais, nagais kabintis ir visiems įrodyti, kad galiu, kad sugebu, kad nesu tik savo vyro žmona, nesu pažaisti įsigedusi princesė. Niekada neaiškinu, kas mano vyras, noriu, kad užsakovai domėtųsi manimi, mano idėjomis ir darbais. Prieš dvejus metus susisiekiau su „Philips“ bendrovės dizaino direktoriumi, kuris sukūrė kostiumus grupės „The Black Eyed Peas“ nariams.

Norėjau, kad pasiūlytų įdomius apdarus Armino van Buureno šokėjoms. Mūsų susitikimas baigėsi tuo, kad Buurenas iš „Philips“ dvejiems metams gavo rėmimą. Kas yra mano vyras, dizaineris sužinojo tik paskutinėmis bendro darbo dienomis. Nežinau, kaip būtų buvę, jei tai būtų paaiškėję per pirmą susitikimą.

Dirbti pradėjau rengdama šokėjų pasirodymus Armino van Buureno koncertams. Ibisoje jie vyko didžiausiame pasaulio naktiniame klube „Privilege“. Surinkau šokėjų komandą, sukūriau LED robotų kostiumus ir parengėme šou ore. Tai buvo kažkas! Visa Ibisa kalbėjo apie pasirodymą ir ėjo žiūrėti iš dangaus besileidžiančių robotų. Paskui visi dar ilgai juokavo: Gintarės merginos yra labiausiai apsirengusios visoje Ibisoje.

Šokėjos iš Lietuvos praėjusią vasarą šoko ir jūsų vestuvėse, kurios vyko Ibisoje. Kalbama, kad šventė buvo neįtikėtinai įspūdinga.

Ibisoje mes susipažinome su Davidu, Ibisoje atšokome vestuves. Svečiams norėjome perteikti ispanų kultūrą, užtat pakvietėme grupę „Gipsy Kings“, o mano šokėjos surengė Ibisos stiliaus pasirodymą. Vestuves vedė mūsų draugas didžėjus, dainų autorius ir atlikėjas Johnny Kelvinas. Pokylio vietą sugalvojau papuošti šilkinių gėlių dekoracija, tai buvo nuostabu. Norėčiau pakartoti savo vestuves, tikrai (juokiasi)! Gėles po vestuvių buvo gaila išmesti, taigi sugalvojau jas nuomoti, įsteigiau dar vieną įmonę.

Regis, turi tiek veiklos, kad nebėra laiko gimdyti vaikų...

Mano verslas kiekvienais metais vis auga, sugalvoju naujos veiklos, naujų darbų. Neseniai atšvenčiau 29-erius. Aš nieko prieš pastoti ir susilaukti vaikelio. Juokauju: jei kiekvieną vasarą susitvarkau su būriu iš Lietuvos atvykstančių šokėjų, tai susitvarkysiu ir su vaiku.

Mūsų bičiulis, Davido agentūrai priklausantis didžėjus, vedęs vieną pagrindinių „Victoria’s Secret“ modelių, bendrovės „L’Oréal Paris“ reklamos veidą Doutzen Kroes. Jie turi du mažus vaikus, abu nuolat keliauja, bet puikiausiai suderina darbą, šeimą ir keliones – jų abiejų karjera kyla aukštyn. Neabejoju, mūsų šeimai vaikai nebus kliūtis, tik – didžiulis džiaugsmas.