„Labai gerai atsimenu savo reakciją, kai gavau laišką, jog esu nominuota ir man bus įteiktas Prancūzijos Meno ir literatūros ordinas. Tai – įvertinimas ir kartu motyvacija, kad tikrai esu savo kelyje“, – sako Lietuvos šokio centro direktorė, tarptautinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ ir tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ Kaune vadovė Gintarė MASTEIKAITĖ (42).
Kokie ryšiai jus sieja su Prancūzija?
Jau dvidešimt metų dirbu scenos menų srityje ir su Prancūzijos menininkais bei šios šalies institucijomis esu užmezgusi tvirtą ryšį. Savo šiuolaikinio šokio festivaliuose beveik kasmet turime bent vieną choreografą arba šokio trupę iš Prancūzijos. Ir kartu stengiamės ten atverti kelius Lietuvos kūrėjams. Iš prancūzų daug mokėmės, bet dabar jau ir jie iš mūsų gali nemažai išmokti.
Ar galima lyginti Lietuvos ir Prancūzijos šiuolaikinio šokio menininkus bei festivalius?
Sunku lyginti, nes mūsų patirtys ir šiuolaikinio šokio raidos sąlygos pernelyg skirtingos. Lietuvoje šiuolaikinio šokio ištakos siekia 1939-uosius, kai Danutė Marija Nasvytytė, baigusi išraiškos šokio studijas Berlyne, Kaune įkūrė ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją. Tačiau profesionalus šiuolaikinio šokio laukas Lietuvoje pradėjo formuotis gerokai vėliau – apie 1980-uosius. O Prancūzijoje šios srities plėtra ir institucionalizacija įsibėgėjo apie 1970 metus. Šiandien ten išplėtota menininkų rėmimo sistema, vyksta daugybė šiuolaikinio šokio festivalių, veikia 19 nacionalinių choreografijos centrų, kurie palaiko kūrėjus ir sudaro sąlygas jų darbams atsirasti bei būti pristatytiems.