Gintarė Valaitytė-Bikuvienė: „Sūnelis man – vietoj kuprinės“

Supermamos pašėls: su kūdikiu keliauti į tokį egzotišką kraštą, kuriame pasigauti bacilą – itin lengva... Ar išprotėjai?!

Dabar dar labiau pasius (juokiasi): kelionė į Aziją sūneliui – ne pirmoji. Kai Vytukas sulaukė mėnesio, trisdešimčiai dienų visi kartu išskridome pakeliauti po Ispaniją. Mums taip puikiai sekėsi, kad dar būdami ten nusipirkome bilietus į Tailandą, šioje šalyje praleidome tris savaites ir visai neseniai grįžome. Rizikavome, nes neįsivaizdavome, kas bus po pusmečio, kaip vaikas augs. Tačiau tikimės, kad graži tradicija – viešint užsienyje nusipirkti lėktuvo bilietus ir suplanuoti kitas atostogas – nesikeis. Kišenėje jau turime bilietus ir dar viena kryptimi.

Net mūsų tėvai, ir tie nerimavo, kaip keliausime su tokiu mažu vaiku: „Kodėl ne kokia Tenerifė? Tailande nešvaru, nesaugu, nėra tinkamo geriamojo vandens iš čiaupo, nekokybiškas maistas...“

Vyro šeima atlaidžiau į visa tai žiūrėjo, o mano mama, iki pat mums įsėdant į lėktuvą, bandė įtikinti keisti planus: „Jeigu nuspręsi Vytuko nebemaitinti pati, palik jį mums, o jūs patys važiuokite.“ – „Ne, mama, sūnus keliaus su mumis!“ Tėvai žinojo, kad skrendame į Tailandą ne paplūdimyje gulėti, o keliauti su kuprinėmis ant pečių. Po viešnagės Amerikoje, kur ir susituokėme, supratome, kad gulėjimas – ne mums. Visada mėgome keliauti, o susilaukę sūnaus užsikabinome dar labiau. Sakiau ir sakysiu – viskas priklauso nuo požiūrio į tėvystę.

O koks jis jūsų šeimoje?

Nesu ta mama, kuri dėl visko perdėtai išgyvena. Jeigu fantazijų ir padaugėja, vyras labai greitai nuramina. Į viską stengiuosi žiūrėti racionaliai, nenoriu gyventi tik tarp vaiko pampersų ir nieko daugiau nematyti. Vilniuje vos prieš dvejus metus atidariau šokių studiją, palikti ją be priežiūros būtų buvę rizikinga, todėl gimus Vytukui su vyru pasitarėme ir nusprendėme, kad grįšiu į darbą tuoj pat: jau rugsėjo pirmąją pasipuošusi suknele sutikau savo mokinius. Kasdien dviem arba keturioms valandoms sūnelį palieku prižiūrėti vyrui, močiutėms ar tetoms.

Esu puikiai suplanavusi laiką ir tokiu sprendimu džiaugiuosi – dirbu mėgstamą darbą, pasikraunu teigiamos energijos ir grįžtu po kelių valandų namo visa laiminga ir išsiilgusi vaiko. Tikiu, kad yra manančių: „Išėjo dirbti ir paliko tokį mažiuką namuose...“ Bet juk su pačiais artimiausiais, ne svetimais! Ir – svarbu ne kiek laiko praleidi su vaiku, o ar kokybiškai.

Daug mamyčių, būdamos su atžalomis, lindi feisbuke arba internete, nuolat būna viskuo nepatenkintos ir nusivylusios gyvenimu. O mes gimus sūnui į viską pradėjome žiūrėti kur kas laisviau negu anksčiau. Norime naujų atradimų, kad juos galėtume parodyti ir mažyliui, o ne sėdėti namuose nuo košės iki košės – košė labai skani ir Tailande, gal net skanesnė nei Lietuvoje, nes ten daugiau saulės ir šilumos.

Bet keliauti su kūdikiu – vis tiek kitaip negu dviese...

Tikrai taip, ir nesakau, kad su vaiku kelionėje nėra ką veikti. Mes labai daug keliavome. Bankoke praleidome tik dvi dienas, apsigyvenome patogioje vietoje centre, kad būtų geras susisiekimas, viešbučius rinkomės tokius, kuriuose būtų elementarus komfortas: karštas vanduo, virdulys, miegamojo lovos, nors ir ant žemės būtume puikiai išsimiegoję. Iš Bankoko skridome į šiaurę, o ten išsinuomotu automobiliu aplankėme nemažai miestelių – Čiangmajų, Pajų. Vėliau vykome į salas – su jomis susipažinome sėdėdami ant motorolerio. Mažylį įsisodindavau į nešynę, ir kol iš taško A nuvykdavome į tašką B – į laukinius paplūdimius, prie krioklių, – jis visą laiką snausdavo. Seneliai, išvydę filmuotą medžiagą, kurioje matyti, koks vaikas ramus ir patenkintas, patys apsiramino.

Vytukas labai gerai atlaikė dvylikos valandų skrydį. Į Bankoką skridome naktį, todėl sūnelis visą laiką miegojo, prabusdavo tik pavalgyti. Stiuardesės atnešė kūdikio lovytę – pasirodo, tokias lėktuve visada duoda, todėl jokių nepatogumų nebuvo. Ir grįždami atgal nebuvome blogi pakeleiviai. Vytukas geras ir ramus, aš manau, kad vaiko būdas priklauso nuo tėvų bendravimo, supratimo ir poelgių, nuo pasirinkimo, kaip jį auginti ir auklėti. Juk visos baimės pirmiausia kyla moters galvoje...

Jūs patys pailsėjote?

Su mažyliu keliauti taip pat smagu, kaip ir dviese su vyru. Mūsų Vytukas – kaip iš vadovėlio. Kai kam pasakau, kad kelionėje jam pradėjo dygti pirmieji dantukai, už galvos susiima: „Tai jau nemiegojote...“ Ryte prabundu, žiūriu, vienas išsikalęs, po trijų dienų pastebėjau ir antrą. Ir aš tas naktis miegojau, ir sūnus miegojo... Kai dabar pagalvoju, gal ir buvo kiek neramesnis, bet nedariau dėl to problemų, nepanikavau, nes suvokiau, kad niekur nuo tokių dalykų nepabėgsi, – juk dantys turi kaip nors išdygti.