Gintarei Karaliūnaitei suėjo 43-eji: „Per daug laiko iššvaisčiau vyrams, kurie nebuvo to verti“

„Esu labai prastas „klientas“ gimtadienių klausimu, nes jo nebešvenčiu jau daug metų – kadangi mano data yra vasarą, dažniausiai tądien būdavo suplanuoti koncertai, o vėliau kažkaip tiesiog natūraliai praradau norą šią šventę minėti. Ne tik saviškio nemėgstu švęsti, bet ir esu labai prasta draugė bičiulių gimtadienių klausimais, bet jos jau su tuo susitaikė (juokiasi). Vienintelės išimtys – vaikų gimtadieniai, kuriuos organizuoju atsižvelgdama į jų norus bei svajones, iš visos širdies“, – sako sukaktuvininkė.

Kadangi gimtadienio nelaiko ypatinga proga, kurią reikėtų įspūdingai minėti, dainininkė atvirauja, kad jai priimtinesnis netgi atvirkštinis scenarijus – tokią dieną pabūti tyloje pačiai su savimi.

„Gal pasirodys nuobodoka, bet per gimtadienį aš kaip tik labiau mėgstu atsiriboti, gal net kiek „pasislėpti“ nuo visko, pagalvoti apie praėjusius metus, įgyvendintus tikslus, pasiektas ir nepasiektas svajones“, – sako ji.

O apgalvoti išties buvo ką – pandeminiai metai nestokojo iššūkių, kuriems, atvirauja pašnekovė, nebuvo pasiruošusi.

„Metai iš tiesų buvo nelengvi. Pamenu, per praeitą savo gimtadienį kaip tik buvau labai optimistiškai nusiteikusi – naiviai tikėjausi, kad virusas jau suvaldytas, tad buvo išties smagi vasara – leidau sau nedirbti, pailsėti, su dukra kone nuolat būdavome prie jūros. Atėjus rudeniui patyriau šoką suvokusi, kad viskas iš tiesų su ta pandemija dar tik prasideda, tad teko su nauja realybe susigyventi, ieškoti išeičių. Aš jų radau, skolų išvengiau, stengiausi nenukabinti nosies. Juk negaliu sūnui pasakyti – nebestudijuok Anglijoje, grįžk, nebeturiu iš ko nuomos tau mokėti. Dirbau daug ir sunkiai, išgyvenau“, – pasakoja atlikėja.

Gintarės sūnus sėkmingai pabaigė trečią studijų kursą ir mamai padeda su jos pačios verslu – prieš kurį laiką dainininkė nusprendė produkciją iš įvairių žolelių ir natūralių ingredientų gaminti pati ir smulkųjį verslą tęsti be savo mamos, žolininkės Adelės Karaliūnaitės – kurį laiką juodvi pardavinėjo būtent jos kurtus produktus.

„Kai pradėjau prekiauti nebe mamos, o savo produktais – atsigavo mano širdis. Atsirado didelis entuziazmas tobulėti. Šis atsiskyrimas buvo nelengvas, tačiau galiausiai viskas susiklostė mums abiems palankiai: viena kitai padedame, nesipykstame ir nekonkuruojame. Savo gaminius darau savaip, nuo mamos nieko nekopijuoju, o ir kopijuoti negalėčiau – tik ji pati težino visus savo gamybos procesus. Taigi dirbame kiekviena su savo receptūromis, idėjomis ir siekiais, viena kitai netrukdome ir darome taip, kaip mums atrodo geriausia, esame kiekviena pati sau šeimininkė“, – šypteli.

Apsispręsti dėl savo asmeninio verslo plėtojimo Gintarę privertė karantinas, tad, šypsosi ji, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – jeigu ne jis, galbūt ir šiandien moteris dar nebūtų drįsusi imtis šios veiklos savarankiškai. Anot atlikėjos, svarbiausia, kad ji tiksliai suvokė, ko nori siekti ir kokie jos tikslai, nes sudėtingiausia buvo, kol blaškėsi ir nežinojo, ką nori daryti.

„Supratau, kad man tai sekasi, kad neįvertinau savęs tinkamai. Maniau, kad savo mamai niekada neprilygsiu žolelių „reikaluose“, tačiau suvokiau, kad viską aš galiu – jei reikia, galiu pati užlipti į medį nuskinti amalo“, – juokiasi.

Pašnekovė pasakoja, kad tikisi per trejus metus verslą gerokai išauginti ir užtikrintai dirbti, o jeigu nepavyktų – netgi pagalvoja apie emigraciją su dukra į Kanadą: čia gyvena mergaitės tėtis ir seneliai, su kuriais juodvi gerai sutaria.

Laikas eina, dramos nurimsta – jau geri dveji metai kaip aš jo absoliučiai nebijau.

„Kol vyko skyrybos ir juodi negražūs veiksmai, į kuriuos man tekdavo netgi atsakyti netgi viešai, tuo metu man buvo daug baimių, bijojau, kad buvęs vyras gali sugalvoti kažką negero. Vis dėlto laikas eina, dramos nurimsta – jau geri dveji metai kaip aš jo absoliučiai nebijau, nes praėjusi visus šituos etapus supratau, kad esu saugi teisiškai, o ir jis pats pagaliau susitaikė su šia padėtimi. Į Kanadą kviečia ne jis, o jo tėvai, su kuriais mes su dukra puikiai sutariame, o jis pats toliau blaškosi, bet tai jau ne mano reikalas“, – pasakoja pašnekovė.

Septynmetė dukra Sofija su tėčiu bendrauja nuotoliniu būdu, tad ryšį palaiko, turi savų pokalbių temų ir juokelių, tad Gintarė tikisi, kad pavyks sutarti žmogiškai ir toliau.

„Kaip bebūtų – jis yra dukros tėvas. Stengiuosi dukrai nieko blogo apie tėtį nepasakoti – užaugs ir pati viską supras, o galbūt žmogus ir pats dar pasikeis. Pirmųjų skyrybų atveju netrukdžiau tėvui ir sūnui, tad ir šiuo atveju nenoriu to daryti, nors ir įvyko daug negražių dalykų iš jo pusės. Jeigu jis nebūtų toks išsiblaškęs ir nerandantis vietos – būtų visai geras tėtis, o dabar atsakomybės tikrai trūksta – ir finansiškai vis dar nepadeda tiek, kiek reikėtų, na, bet gal kada ateis į protą ir duos dukrai tai, kas jai priklauso“, – vylėsi ji.

Moteris atvira – šioje vietoje jau baigia prarasti viltį, tad stengiasi suktis pati, kad dukrai nieko netrūktų, o jai pačiai nebereikėtų bergždžiai švaistyti savo energijos ir laiko.

Namai, kurie netiko

Prieš metus G.Karaliūnaitė pardavė savo nuosavą namą, į kurį buvo sudėjusi visą širdį – kiekvienas kampelis jos buvo sužiūrėtas, daug ką moteris darė savomis rankomis. Galiausiai išskirtinai įrengtą būstą dainininkė pardavė.

„Čia padariau ir klaidų, dėl kurių, manau, dalis kaltės tenka ir karantinui. Namus pardaviau per pigiai ir be reikalo samdžiau turto agentą. Patyriau ne vieno tūkstančio nuostolį. Kažkaip taip išėjo, kad tasai namas man buvo labai nesėkmingas – ir nusipirkau aš jį labai blogu metu, ir pardaviau“, – atvirauja atlikėja.

Šiandien Gintarė gręžiotis atgal nelinkusi – nutiko taip, kaip nutiko, o dabar reikia žiūrėti į priekį, nors vieno dalyko šiek tiek ir gaila: „Tikriausiai tai nebuvo mano tikrieji namai, kad ir kiek aš juos puoselėjau ir gražinau. Kai pagalvoju, jis turėjo tiek daug pilkos spalvos interjere – dabar namuose aš beveik nieko pilko nebeturiu. Daug ženklų, kad būstas man netiko, bet ko išties gailiu, tai kiemo augalų: labai daug įdėjau darbo gražindama aplinką, kol viską susodinau taip, kaip man tiko.“

Šiuo metu Gintarė įsikūrusi Kaune, tačiau nebe name, o bute. Jos mintyse – apsvarstymai, ką daryti su turimu sodo nameliu: moteris neatmeta galimybės, kad jį galima būtų padaryti gyvenamą ištisus metus.

„Kol kas neapsisprendžiu, ką man su tuo namuku daryti. Nespausiu savęs – lai šios mintys prieš padarant sprendimą susiguli. Per karantiną supratau, kad nereikia skubėti, priimti greitų sprendimų. Jeigu neturėčiau mažos dukros, tikriausiai net nesvarstyčiau ir namelį įsirenginėčiau pilnam gyvenimui, tačiau turint vaiką sudėtingiau dėl buities ir kitų dalykų, juk iš sodo namelio padaryti gyvenamą – ne taip jau ir paprasta“, – svarsto ji.

Paprasti gimtadienio norai

Paklausta, ko sau palinkėtų gimtadienio proga, Gintarė pradeda juoktis, kad pirma į galvą šovusi mintis atsakant – tai kūno linijos.

„Sulieknėti! – juokiasi ji. – Jau tikrai laikas „sugrįžti“ į figūrą, nes šiemet save grožio klausimais kiek apleidau. Daug dirbau, grįžusi griūdavau į sofą... Taigi labai norėčiau pasidalinti figūrytę, juk ir koncertai jau prasideda, nesinori lipti į sceną neužtikrintai.

Dar pagalvojau, kad gal kiek be reikalo esu apleidusi ir sceninį gyvenimą – muzika man visada buvo svarbi, užtenka jos tik truputį paragauti ir, rodos, jau vėl be jos nebegaliu. Linkiu sau daugiau scenos, bent kelių autorinių dainų įrašymo. Tikrai turiu savo klausytojų ratą – būna, kad net sulaukiu priekaištų, kodėl taip mažai dainuoju ar rodausi televizijoje. Taigi tikrai galvoju, kad reikia rasti energijos ir muzikinio polėkio, nes kol žmonės klausosi, tol dar jaučiuosi laukiama“, – šypteli ji.

Kaipgi be meilės?!

„Oi, ne, ne!“ – juokiasi G.Karaliūnaitė, išgirdusi klausimą apie meilės reikalus. Dainininkė patikina, kad šio noro jos gimtadienio sąraše tiesiog nėra.

„Tikrai to vyriško dėmesio sulaukiu, bet nuoširdžiai sakau – nenoriu. Man labai patinka dabar užgyventas jaukumo burbulas: mudvi su dukra susikūrusios savo taisykles, savo namus, savo rutiną. Didžiausias komfortas man dabar – ta ramybė širdyje, kai jos negraužia joks kirminas. Aš tiek iššvaisčiau laiko toms meilėms, vyrams, kurie nebuvo to verti. Tiek išeikvojau savo energijos, kurią galėjau nukreipti visai kita linkme. Kartais taip ir pagalvoju: kiek daug aš galėjau gyvenime nuveikti – ar muzikoje, ar versle – jei nebūčiau tiek laiko skyrusi meilei!“ – atvirauja moteris.

Gintarė svarsto, kad šis nenoras veltis į romantiškus santykius kilo po ne vienos karčios patirties, po kurios suprato, jog laimė nebūtinai reiškia antros pusės turėjimą.

Didžiausias komfortas man dabar – ta ramybė širdyje, kai jos negraužia joks kirminas.

„Tiesiog dauguma vyrų į mano gyvenimą nieko gero neatnešė – jie tik ėmė, ėmė ir dar kartą ėmė. Dabar visiškai ramiai galiu pasakyti – vyras nėra svarbiausias moters tikslas, pilna moterų, kurios neturi poros, bet jos gražios, laisvos, tiesiog žydi! Džiaugiasi gyvenimu nebandydamos niekam įtikti, neklausydamos vyrų replikų ar nuolatinių jų poreikių. Tikrai yra gražių porų, kurios tinka ir atitinka vienas kitą, bet sutikti tokį žmogų yra tas pats, kas laimėti loterijoje“, – nusijuokia.

Gintarė svarsto, kad meilė brandesniame amžiuje gali būti graži, nes tuomet žmonės jau būna pakankamai subrendę, pasistatę savo gyvenimo pamatus, padarę karjerą, tačiau tuo pačiu – tampa ir daug sudėtingiau kažkuo susižavėti.

„Kuo toliau, tuo sunkiau atrasti tą savo žmogų, nes turiu daugiau patirties, tiksliai žinau, ko noriu, ir ko tikrai nenoriu. Gali užtekti kelių minučių, kad suprastum, jog žmogus tau netiks, erzins kaip kalba, kaip eina ar dar kas nors... Šiuo metu tikrai nenoriu apsisunkinti savo gyvenimo, bet nežinau, kas gali nutikti, kai man bus 55-eri! Gal dukrai paaugus labai norėsis žmogaus šalia? Gal ta meilė ir ištiks, bet dabar tikrai to neieškau ir į aplinką jokių dviprasmiškų signalų nesiunčiu“, – juokiasi.

„Ilgai gyvenau jausdama didelį nerimą širdyje, tad dabar patiriu aukščiausią komforto lygį – neskauda širdies dėl nė vieno vyro! Tai tikra laisvė, kurioje jaučiuosi laiminga“, – kiek surimtėjusi priduria G.Karaliūnaitė.