Gintarės Gurevičiūtės širdį drasko žuvusio brolio ilgesys: „Šiandien turėtume švęsti 27-ąjį gimtadienį“

Gintarė jos širdį draskantį skausmą išliejo tokiomis mintimis socialinėje erdvėje:  

Galvojau, neverksiu, bet nesigauna. Šiandien yra ta diena, kai skauda labai, gal net labiausiai. Pasiilgau Tavo rankų, kvapo, stiprių apkabinimų. Pasiilgau Tavo juoko. Pasiilgau to jausmo, kai nesijauti likęs vienas, nes šalia yra labiausiai mylintis gynėjas, sielos draugas, brangiausias žmogus, BROLIS.

Žinau, dabar tu mano angelas sargas. Bet vis tiek, pasiilgau galimybės rūpintis tavim. Labai myliu Tave, Kęstuti! Šiandien turėtume švęsti 27-ąjį gimtadienį, deja, skaičiuojam kitą amžių, gyvenimo už fizinio pasaulio ribų. Skauda beprotiškai ir laikas šio skausmo tikrai nemalšina. Tai tapo mūsų šeimos dalimi, mokinamės su šiuo jausmu gyventi. Jau beveik mokam kontroliuoti emocijas, jau žinom, kad po išreikštos užuojautos privalu sakyti ačiū. Ir nesvarbu, kad mums niekas nemirė, nesvarbu, kad nieko nelaidojom ir niekada nelaidosim.

Nesvarbu, kad visos tos užuojautos tik dar labiau drasko širdį. Taip priimta ir mes paklūstam. Stiprybę kuria žinojimas. Aš ŽINAU, geriau nei visi tie, kuriems mano brolio nebėra, žinau, kad Kęstutis visada su manim.

Ir tai nėra vargšės gedinčios sesers sapalionės. Esu pragmatiškas žmogus, netikiu, kol negaliu prisiliest, apčiuopti ir pati įsitikinti. Mūsų šeimos stiprybė, mano begalinė meilė broliui ir jo man, tai ryšys, kurio nenutrauks jokia mirtis ar visuotinai priimto mąstymo spaudimas.

Šiandien kuriam naują vietą socialinėj erdvėj, vietą, kur mūsų artimieji gyvi. „Sielų namuose“ nevilties ašaroms vietos nėra, čia mes dalinsimės įkvepiančiom mintim.

Tragiškos nelaimės mus užklumpa kiekvieną dieną. Nei vienas nesam pasiruošę. Žinau, kas yra fizinis skausmas. Tai niekada nei iš tolo neprilygs dvasiniam. Vis dar su ašarom vaikštau po knygynus ieškodama gydančių knygų, ieškau informacijos, kuri įžiebtų nors truputį šviesos.

Tik žinojimas bent akimirkom suteikia palengvėjimą. Perskaitėm daugybę straipsnių, knygų, išklausėm paskaitų, bendravom su įvairiais žmonėm ir tikrai nesustosim.

Šiandien kuriam naują vietą socialinėj erdvėj, vietą, kur mūsų artimieji gyvi, kur mes juos matom ir prisimenam linksmus, mylinčius gyvenimą, besišypsančius. „Sielų namuose“ nevilties ašaroms vietos nėra, čia mes dalinsimės optimistinėm, įkvepiančiom mintim, informatyviais straipsniais, knygomis, kurios padėjo, įvairiom praktikom.

Gyvenimas, tai tik žaidimas, o mirtis tikrai nėra jo pabaiga.

TAIP PAT SKAITYKITE: Su Kęstučiu Gurevičiumi dirbę mados profesionalai: „Jis buvo neeilinės išvaizdos, pavyzdiniai pareigingas ir galėjo dar daug pasiekti“