Girmantė Vaitkutė: „Norėčiau išsiskirti ne tuo, kad esu stambi arba liekna, o tuo, kad manęs norisi klausytis“

Muzikalioje šeimoje užaugusi Girmantė nesimokė dainavimo. Ji grojo smuiku, vėliau smuiką iškeitė į Šv. Jonų bažnyčios gospelo chorą „Sounds in G“, keletą metų pritarė Rositai Čivilytei, Jurgai Šeduikytei, Česlovui Gabaliui, Povilui Meškėlai, Donatui Montvydui, Rūtai Ščiogolevaitei-Damijonaitienei. Vėliau tapo „Bekešo vilkų“ soliste, kartu su grupe dalyvavo atrankoje į „Eurovizijos“ dainų konkursą.

Prieš trejus metu Girmantė ryžosi pradėti solinę karjerą. Pirmoji jos programa „Gerų filmų geros dainos“ parodyta per festivalį „Kino pavasaris“. Tačiau labiausiai publiką pakerėjo koverių projektai „Tribute to Whitney Houston“, „Meeting Adele“ ir „Beyoncé Unplugged“. „Žmonės pasiilgę geros muzikos“, – įsitikinusi. Ji visiškai nesibaimina būti lyginama su garsiomis atlikėjomis ir tvirtai tiki, kad ateis ir jos, Girmantės, laikas.

Scena tikriausiai pati pasirenka žmogų. Atrodo, bėgai nuo jos, o štai – vėl dainuoji...

Dvyliktoje klasėje tėvams pasakiau, kad muzikante nebūsiu, ir įstojau į biologiją. Man puikiai sekėsi gamtos mokslai, galėjau pamėginti ir į mediciną. Tačiau po metų universitetą palikau, muzika buvo stipresnė.

Dainavai bažnyčios chore. Turbūt buvo besišaipančių? Pati jaunystė? Bažnyčioje?

Į gospelo chorą „Sounds in G“ atėjau atsitiktinai, tiesiog pajutusi, kad noriu dainuoti ne viena, kad man reikia kolektyvo. Laimei, o gal prakeiksmui, esu apdovanota absoliučia klausa, man galvoje skamba daug visokios muzikos, įvairiausiais balsais.

Į Šv. Jonų bažnyčią atėjusi groti smuiku, vėliau pasilikau gospelo chore, kurį išgirdau giedantį sekmadieniais. Bažnyčia manęs negąsdino, nuo vaikystės su močiute vaikščiojau į katedrą. Visai dar mažytė, sudėjusi rankeles, giedodavau „Marija Marija“, o močiutės draugės ir visi aplinkui stebėdavosi: koks šventas vaikas!

„Marija Marija“ dar ilgai buvo mano pati mėgstamiausia giesmė. Mama, kai mane migdydavo, išdainuodavo visas dainas, kokias tik mokėjo. Kai užgesindavo šviesą ir uždarydavo duris, visas jas pakartodavau, bet akys užsimerkdavo tik tada, kai pati įpusėdavau Marijos giesmę.

Nenoriu daug kalbėti apie religiją, kiekvienas iš mūsų su Dievu ir Bažnyčia turi savo santykį. Prieš svarbius koncertus pasimeldžiu, kartais pasikalbu su amžinybėn išėjusia močiute. Tikiu, kad pagalba iš viršaus egzistuoja, jaučiu ją ir visai nesigėdiju to pasakyti. Vis mes turime asmeninių ritualų...

Dainuodama chore, vos aštuoniolikos, pradėjai pritarti garsiausiems Lietuvos dainininkams, dalyvavai įrašant jų albumus. Sakyk, kodėl kai kurie pritariantieji vokalistai visą gyvenimą ir lieka pritariančiaisiais, o kai kurie, kaip tu, patys išeina į pirmąjį scenos planą?

Nuo charakterio tai priklauso ir nuo to, kaip laiku ir vietoje kartais atsiduri. Nemanykite, kad nereikėjo drąsos vienai dainuoti. Oi, kaip baisu buvo! Labai gerai prisimenu pirmuosius savo solo per mišias. Pradedu dainuoti, o kaip baigiau, nebeprisimenu. Paskui baimes išmokau valdyti.

Vokalo pamokų juk tada nebuvau turėjusi, tik mokykloje, per vaikiškus spektaklius: na, vaikai, dabar taip išsižiokite, o dabar – taip... Ir į „Dainų dainelės“ konkursą manęs mama neleido. Gal ir gerai, kad neleido... Vis tiek po truputį, mažais žingsneliais atsidūriau ten, kur turėjau atsidurti.

Ir vis dėlto iš pritariančiųjų išsiskirdavai. Nebuvai nematoma, kitokia nei visi – gyva, emocinga...

Man save sunku vertinti, net buvo laikas, kai dėl to turėjau problemų. Maniau, kad aš gerokai prastesnė, nei esu iš tiesų. Už tai gaudavau į kaulus nuo mamos. Oi, kaip ji man duodavo malkų: „Kodėl taip kalbi? Kodėl šitaip nepasitiki savimi?!“ Ne man vienai taip sakydavo – ir dvejais metais jaunesnei sesei, ir ketveriais jaunesniam broliui. Gal dėl to visi užaugome gyvi, tikri žmonės. Nors... Glostyti savęs ir iki šiol nesu linkusi.

Mano tėveliai – abu muzikantai – išsiskyrė, kai man buvo dešimt metų. Nesigėdiju pasakyti, kad augome iš artimųjų pagalbos. Nebuvome pertekę nei daiktų, nei pinigų, nors muzikos mokyklą visi trys lankėme.

Kai kurie mano draugai sakydavo: „Nekenčiu mamos, ji manęs niekur neleidžia.“ Apie savo mamą taip pasakyti negalėjau, ji mane vieną išleisdavo jau nuo pirmos klasės – taip mokė savarankiškumo. Pamenu, išvažiavau į draugės gimtadienį ir mieste pasiklydau. Turėjau taksofono kortelę ir knygelę su svarbiausiais telefono numeriais. Paskambinau draugei, išsiaiškinau kelią ir į gimtadienį nuvykau.

Paauglystėje į namus niekada negrįždavau kiaulės akimis. Turėjau keletą puikių kompanijų – skautai, draugai iš Balio Dvariono muzikos mokyklos orkestro, klasiokai. Mes gyvenome Tilto gatvėje, būdavo, paskambinu mamai ir sakau: „Atvykstame.“ Mama tik paklausdavo: „Kiek jūsų? Dešimt? Dvylika?“ Virtuvėje išsitiesdavome stalą, išsitraukdavome puodelius, gerdavome kakavą, arbatą ir kalbėdavomės. Žinau, kodėl mama nedraudė man atsivesti draugų... Todėl, kad tokia tradicija buvo ir jos namuose.

Tačiau mūsų buitis... Na, mes, vaikai, tikrai žinojome, kiek kainuoja duona, pienas. Ir kad reikia pirkti tą, kuris keletu centų pigesnis.

Vadinasi, batelių, kokių panorėjusi, negalėjai gauti?

Aš gal jų nė nenorėjau! Mudvi su sese turėjome dvi barbes. Abi jos šypsojosi. Kažkodėl dažnai žaisdavome laidotuves, taigi, būdavo baisi problema: mūsų barbės eina į laidotuves ir šypsosi... Paskui abi neteko galvų. Visada maniau, kad galvas joms nulaužė brolis, bet iš tiesų – sesė.

Vaikystėje labai daug skaičiau. Atsiguldavau į lovą, užsiklodavau, užsidengdavau galvą knyga ir dingdavau. Užtat išmokau rašyti be klaidų ir dėti kablelius, kur reikia.

Keletą metų dirbau Šiuolaikinės mokyklos centre – mokykloje, kurią pati kažkada baigiau. Dabar dėstau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, taigi galiu pasakyti, kad vaikai – kitokie, jų pramogos kitokios. Pasidariau asmeninę išvadą, nežinau, gal ir klystu, bet man kartais atrodo, kad tėvai savo vaikus užkiša visokiais elektroniniais daikčiukais manydami, jog atsikratys skausmingo pojūčio, kad jie per daug dirba ir negali su jais praleisti daug laiko.

Esu laiminga, kad turėjau ir turiu tikrą šeimą, kad šalia manęs visada buvo ir dabar yra artimų žmonių. Kad galiu nuvažiuoti į mamos namus, kad ten gali atvažiuoti ir visą dieną kartu praleisti mano draugai...

O tu juk esi jų visada apsupta...

Aš labai mėgstu žmones, tikrai... Anksčiau maniau, kad turiu daug draugų, bet paskui supratau – ne, tik galybę pažįstamų. O tuos, tikruosius, kurie, žinau, visada pasakys tiesą, labai vertinu. Komplimentų klausytis be galo malonu, bet išgirsti kritikos iš tų, kuriais pasitiki, yra vertinga.

Tačiau paauglystėje mes taip baidomės blogo žodžio...

O aš jų daug ir negirdėjau. Iš muzikos mokyklos likę vien geri prisiminimai...

O iš mokyklos? Juk visą laiką buvai tokia... Apvalutė... Bendraamžiai nesišaipydavo?

Iš tiesų, figūrą aš visada turėjau. Ir, žinoma, dėl jos gaudavau tokio dėmesio, kuris man nepatikdavo. O paskui viskas apsivertė, ėmiau nebestresuoti, šalia atsirado vyrukų, kuriems ne formos buvo svarbiausia.

Dietos? O dietos prasidėjo vėliau... Ir dabar – jų periodas (juokasi). Nelabai noriu apie tai kalbėti, visada maniau, kad ne išvaizda svarbiausia. Tačiau sutinku: lipdama į sceną privalau atrodyti estetiškai. Ir man labai smagu draugams pasakyti, kiek rodo mano svarstyklės!

Nesvaigstu apie šešiasdešimties centimetrų liemenį, norėčiau išsiskirti ne tuo, kad esu stambi arba ypač liekna, o tuo, kad manęs norisi klausytis, į mane norisi žiūrėti.

Scenoje tu ypač ryški, o štai gyvenime... Gal sutikusi gatvėje nė nepažinčiau!

Prisipažinsiu: kasdien aš – tinginė. Kartą, išėjusi iš sporto salės, kavinėje valgau salotas. Paprašau sąskaitos, ją atnešusi padavėja sako: „Man labai patinka, kaip jūs dainuojate...“ O aš tokia suplukusi, be makiažo, visa išsitaršiusi... Turėjau gerą pamoką, kad negaliu atrodyti bet kaip.

Viena yra dainuoti koncertų salėse, visai kas kita – pasirodyti televizijoje. Ar pasiūlymas dalyvauti projekte „Auksinis balsas“ tau buvo svarbus?

Mane ir pernai kvietė! Televizija yra proga pasirodyti visai Lietuvai. Čia juk viską stengiesi daryti kuo geriau. Vilnius mane pažįsta, Kaunas pažįsta, o štai provincija – dar ne.

Šiais metais turiu puikią komandą, stiprų vadybininką. Jis manimi tiki labiau nei aš savimi. Užtat čia ir esame. Užtat ir koncertai sausakimšoje Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksta. Būna, kad aš jo neklausau, tada mes ginčijamės. O tie auksiniai ginčai mums atveria kelius.

Girmante, o kaip neįsimylėti savo vadybininko? Pramogų pasaulyje tai – dažna istorija...

Jis labai fainas žmogus, bet – ne mano. Taigi, man visiškai ramu... Be to, jis turi fantastišką draugę, o man patinka matyti gražias poras.

Tai gal esama kito meilės objekto?

Ak, su tais įsimylėjimais... Turi sutapti orbitos, atsirasti bendrų temų, tiek daug visko! Na, taip, šiuo metu esu viena. Kartais mamą paerzinu: liksiu senmerge, pamatysi. Aišku, tai juokas, bus laikas – atsiras man skirtas žmogus.

Pirmoji meilė tave įskaudino?

Buvo visko... Buvo. Gal ir skauda dar... Bet aš stengiuosi pasimokyti iš tokių dalykų.

Ar pramogų pasaulyje išgirsti nepadorių pasiūlymų?

Gal ne ten vaikštau, kad negirdžiu? O gal žmonės manęs bijo? Gražių atsiliepimų po koncertų ir gėlių būna daugiau.

Dėl viso to ir dainuoji scenoje?

Ne dėl to... Lipdama į sceną nesitikiu, kad plos, kad klausytojams viskas patiks. Tik galvoju, kaip nuo scenos žmonėms pasakyti tai, ką noriu. Ir kad jie mane suprastų, kad ką nors išsineštų sau.