„Globalios Lietuvos apdovanojimų“ vedėja Viktorija Gečytė: „Mano ryšys su Lietuva – stiprus ir neginčijamas"

10 metų Paryžiuje: kaip apibendrintum prabėgusį dešimtmetį, ar ryškūs gyvenimo pokyčiai lyginant tada ir dabar?

Atvykau į Paryžių būdama studentė. Šiandien esu komunikacijų specialistė ir po tarptautines scenas gastroliuojanti džiazo vokalistė. Čia užaugau.

Prieš dešimt metų vos kalbėjau prancūziškai, vietinių barokiški sakiniai ir filosofinė kultūra man buvo neperprantami, prancūziška ironija vargino. Atrodė, kad miestas pasipuošęs, kultūringas, įkvepiantis, bet kvėpuoja negatyvumu ir hierarchija. Buvau jauna, moteris, užsienietė – ilgai negalėjau rasti savo vietos.

Šiandien Paryžius – mano namai. Radau čia ne tik savo vietą, bet ir gyvenimo meilę, begalę talentingų muzikantų, po matematikos ir ekonomikos studijų išmokau naujo amato ir jau dešimti metai dirbu su kompanijų vadovais ir profesiniais renginiais, nuo turinio paruošimo ir koordinavimo iki viešo kalbėjimo mokymų ir renginių vedimo.

Gal galėtum išskirti kažkurį savo šio pastarojo laikotarpio pasiekimą?

Šiais metais tai neabejotinai Frankfurto radijo bigbendo kvietimas atstovauti Lietuvai Europos kultūros dienų koncerte Frankfurte „Open Air 2018“. Ir po šio pirmojo koncerto, kvietimas sugrįžti naujam projektui su bigbendu 2019-ųjų vasarą. Labai laukiu!

Kaip per tuos metus keitėsi miesto muzikinė scena, kokie ryškiausi atradimai, prisiminimai?

Iš džiazo pusės, man viena akivaizdu: muzikantų gausu kaip niekad ir tarp jų daug aukšto lygio profesionalų. Ką tik grįžau iš geriausių metų albumų koncerto prestižinėje Salle Pleyel, kurį kasmet organizuoja Paryžiaus džiazo radijas: pusantro šimto muzikantų iš įvairių šalių, pirmadienio vakarą salė sausakimša, pats radijas šiais metais sumušė visų laikų klausytojų rekordus.

Dėl to bendras koncertų ir „jam session’ų“ lygis pavydėtinas. Yra ko paklausyti, iš ko pasimokyti ir pasisemti įkvėpimo. Daugelis gastroliuoja su tarptautiniais atlikėjais, reguliariai lankosi Niujorke, kuria ir groja bigbenduose.

Vietiniai mėgsta skųstis, kad džiazo klubų vis mažėja, bet su kiekvienu uždarytu klubu atsiranda naujas. Paskutiniu metu atgijo Saint-Germain-des-Prés esantis legendinis literatų ir menininkų restoranas „Les Deux Magots“, čia vėl skamba džiazas. Atsidarė pogrindinis klubas Paryžiaus pakraštyje, apleistoje traukinių stotyje – kaip Vilniaus Peronas, tik su plastikinėmis kėdėmis, fortepijonu ant scenos, ir ten kiekvieną pirmadienį groja Rick Margitza (amerikietis saksofonininkas, kuris grojo su Miles Davis), o jo klausosi stovinti minia hipsterių studentų.

Didžiausias skirtumas turbūt tas, kad koncertai prasideda ir baigiasi anksčiau – visi klubai kenčia nuo kaimynų skundų, metro tvarkaraščių ir nesąmoningo metropolio gyvenimo tempo. Seniau grodavome iki dviejų ryto, šiandien beliko vienintelis klubas, kur „jam session‘ai“ prasideda po vidurnakčio ir tęsiasi iki paryčių.

Publika šiomis dienomis irgi išrankesnė, visi užplūsti reklamų, įvairiausių renginių ir pasiūlymų, internetas sprogsta muzikinių įrašų gausa. Sales pripildyti sunkiau.

Ar kito santykis su Lietuva, lietuviais? Kodėl nusprendei aktyviau jungtis į globalių lietuvių programas?

Mano ryšys su Lietuva išlieka stiprus ir neginčijamas, nors jau 15 metų gyvenu svetur. Lietuvoje mano šeima ir giminės, mokyklos draugai, kolegos, jaunystės prisiminimai, vis dažniau profesiniai renginiai ir koncertai. Mano muzikinei karjerai užsienyje Lietuva turėjo didelę įtaką, nes atvėrė galimybių pristatyti savo šalį įvairiose šventėse ir festivaliuose. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad būti lietuve atvers man tiek durų ir dėmesio.

Nuo 2013-ų metų esu „LT Big Brother“ mentorė. Programos įkūrėjai buvo Vilniaus licėjaus alumnai, kaip ir aš. Kadangi pačiai teko ne kartą mokytis ir sulaukti palaikymo iš vyresnių ir labiau patyrusių, man atrodė natūralu skirti laiko motyvuotiems, gabiems Lietuvos jauniesiems profesionalams, pasidalinti savo pačios klaidomis ir sėkmėmis.

Kai atvykau į Paryžių, tapau lietuvių jaunimo sąjungos Prancūzijoje bendraįkūrėja, vėliau prezidente. Mus vienijo integracijos ir kultūrinių skirtumų klausimai. Burtis skatino ir tai, kad tarp atvykusio lietuvių jaunimo buvo daug ambicingų, talentingų ir įvairių žmonių – buvo tiesiog įdomu bendrauti. Na o „Global Lithuanian Leaders“ puikiai atspindi profesinę ryšio su Lietuva pusę – po pasaulį išsibarstę savo sričių specialistai, kurie nori bendrauti ir bendradarbiauti. Kai kurie dirbame su Lietuva, kiti grįžtame į Lietuvą, dar kiti garsiname Lietuvą savo pasiekimais.

Ar dažnai teko lankytis Lietuvoje su pasirodymais, ar kito tautiečių požiūris į džiazą, galbūt pati auditorija?

Lietuvoje pirmą kartą po ilgos pertraukos atvykau koncertuoti 2015-ųjų vasarą Šv. Kristoforo festivalyje. Šiais metais pasirodėme Birštono džiazo festivalyje, kur mus svetimšalius nepažįstamus sutiko itin šiltai – ten visada magiška atmosfera.

Be festivalių, vis dažniau pavyksta grįžti trumpam – į Vilniaus, Kauno, Palangos klubus ir sales. Pavyzdžiuj, ateinantį vasarį vėl grosime „Vilniaus Jazz Cellar“, po to Šiaulių koncertų salėje „Saulė“, su dar Lietuvoje negirdėtu projektu „Good Vibes“.

Džiugu matyti jaunimą, kuris gausiai eina į koncertus, seka naujienas, šoka lindyhopą. Nors jo gausu tik Vilniuj. Kitur džiazo auditorija išlieka solidi ir retesnė. Pastebėjau, kad Lietuvos klausytojai itin mėgsta kontrastus ir kulminacijas, jausmingus ir dramatiškus elementus. Dainos, kurias renkuosi, kartais labiau panašios į dainuojamąją poeziją, tad kartais mūsų lūkesčiai ir skoniai išsiskiria, bet visada įdomu matyti ir jausti kaip ir į ką žmonės reaguoja, kaip toli galime juos nusivilioti.

Su Jurgiu jau kitą savaitę vesite nacionalinius „Globalios Lietuvos apdovanojimus“, kuom tau svarbus šis renginys?

Toli gražu ne visi dirba srityse, apie kurias rašo žurnalai ir kalba televizijos laidos, o apie pasiekimus kalbėti yra tiek pat svarbu, kaip ir sunkiai dirbti bei kažko pasiekti. Todėl GLL apdovanojimai – simbolinis metas apsidairyti, įvertinti, žavėtis ir padėkoti. Skatinti pasididžiavimą ir ambicingus tikslus.

Su Jurgiu esame ne kartą prasilenkę renginiuose, turim daug bendrų draugų ir interesų. Džiugu, kad pagaliau teks susidraugauti ir lipti ant scenos kartu.

Kas laukia kitą dešimtmetį – toliau Paryžius, tik muzika ar kažkas plačiau? Kaip matytum geriausią savo įvairių veiklų balansą?

Mano variklis yra kurti ryšį, dalintis, jungti. Muzika tam – ideali terpė, nes žodžiais negali visko papasakoti, o muzika vibruoja, banguoja ir nėra kaip jai atsispirti.

Turiu idėjų keliems albumams, tris grupes tarp Prancūzijos ir JAV. Nuo šių metų ir savo komunikacijos įmonę. Labai norėčiau dažniau pasirodyti Lietuvoje ir ant scenos, ne tik kaip muzikantė, bet ir kaip renginių vedėja.