Goda Alijeva apie santykius: „Jei metams bėgant auga abu partneriai – viskas gerai“

Trumpa dosjė

• Mėgstamiausia spalva. Balta.
• Zodiako ženklas. Dvyniai.
• Žaviausia epocha. Barokas.
• Naujausia perskaityta knyga. M. Bennedict „Vienintelė moteris kambaryje“.
• Labiausiai įstrigusi daina. V. Baumilos „Kunigunda“.
• Prietaras. Kelią perbėgusi juoda katė reiškia sėkmę. 
• Koks gyvūnas būčiau. Paukštis.
• Erzinanti charakterio savybė. Lėtumas.
• Ko taip ir neišmokau. Ispanų kalbos.
• Ką darau, kai viskas nusibosta. Einu miegoti (juokiasi).

Goda, kiek gyvenime kliaujatės sėkme, o kiek darbu?

Manau, kad be darbo nebūtų sėkmės. Gyvenime nieko neatsitinka be reikalo – atsiduri ten, kur reikia, ir arba tuo pasinaudoji, arba ne. Net atsidūręs tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, bet neįdėjęs darbo, sėkme džiaugtis negalėsi. Tai pasakytina ir apie darbus, ir apie santykius.

Ar jūsų darbe vis dar pasitaiko situacijų, kai iš jaudulio linksta keliai?

Taip, be abejo. Prieš kiekvieną pasirodymą būna jauduliukas. O jei laukia didelis renginys, tai ir jaudulys proporcingai didesnis. Tačiau tuo man ir gražus mūsų darbas, o svarbiausia, kad jis ne monotoniškas. Niekad negali žinoti, ko tikėtis.  

Kaip manote, ar žmogus gali išaugti darbus, santykius, o ne tik drabužius?

Manau, kad tikrai galima išaugti savo darbą. Jei mokaisi, tobulėji ir pamatai, kad nebegali toje srityje pakilti aukščiau, daugiau pasiekti – reikia kažką keisti. Tas pats su asmeniniais santykiais. Jei metams bėgant auga abu partneriai – viskas gerai, o jei tik vienas auga, mokosi, stengiasi, tobulėja, tarpusavyje atsiranda pykčių, o galiausiai pasukama skirtingais keliais. Manau, labai svarbu, kad poroje viskas vyktų palaipsniui, harmoningai ir kartu. 

Ar pati esate linkusi gyventi dinamiškai, vis patirti kažką nauja?

Tikrai stengiuosi neapsiriboti vien turimomis žiniomis, vien savo aplinka. Man norisi keliauti, pažinti, atrasti, patirti kažką nauja. Smalsumas plečia akiratį, didina supratimą, noras patirti prisideda prie brandos. Manau, kad natūrali gyvenimo tėkmė yra nuolat judėti į priekį, nestovėti vietoje, tobulėti.

Kaip jums sekasi puoselėti santykius su savimi?

Tai teikia vidinę laimę. Be to, kai bendrauji su savimi, gerai pažįsti save, gali atpažinti ir įsivardyti savo emocijas, supranti, kodėl ir kaip jautiesi. Daug paprasčiau gyventi, kai nėra vidinės sumaišties ir nežinios. Taip pat, susiklosčius panašioms situacijoms, jau žinai, kaip elgtis, lengviau priimi pasekmes.

Manau, kad kiekviena moteris turėtų domėtis savo vidiniu pasauliu, moteriškumu, užsiimti meditacija ir kitais dvasiniais, savotišką paslaptį turinčiais dalykais. Mano nuomone, savianalizę ir sąmoningumą praktikuojančios moterys yra įdomesnės, gilesnės, išmintingesnės, geriau suprantančios ir kitus žmones – ne tik save. 

Kaip manote, ar su metais nyksta rėmai, į kuriuos bandoma įsprausti moteris?

Aš pati jau seniai tuose rėmuose nebegyvenu. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvename ne dėl kitų, ne tam, kad elgtumės taip, kaip teisingiau atrodo stebintiems iš šalies. Kiekvienas žmogus pats kuria asmeninę laimę, pats turi priimti sprendimus, kad paskui prisiimtų ir atsakomybę dėl to, kas įvyko arba neįvyko; kad nebūtų kaltininkų ir nuoskaudų. Visada reikia pradėti nuo savęs. Manau, tai esminis brandos dalykas.

Ar jūsų vidiniai pokyčiai ir išgyvenimai atsispindi išvaizdoje? 

Manau, kad taip. Atsimenu, kai gyvenau vieną sunkiausių gyvenimo etapų, važiavome į kažkokį koncertą ir Nijolė pasakė, kad mano akys labai pasikeitusios. Kad jose matyti tiek daug išgyvenimų, skausmo, pokyčių. Ko gero, iš tiesų akyse atsispindi mūsų vidinis pasaulis, o jam pasikeitus kartu pakinta ir žvilgsnis. Kartais išvaizdos pokyčiai įvyksta ir specialiai ruošiantis naujam gyvenimo etapui, pavyzdžiui, pasipuošiant nauja šukuosena.

Ar labai sustyguotas jūsų gyvenimas? Gyvenate pagal griežtą dienotvarkę?

Taip, gyvenu pagal tam tikrą planą. Man tai suteikia komfortą ir saugumo jausmą. Patinka žinoti, kas, kaip ir kada, tada jaučiu kasdienybėje balansą. Be to, man, dviejų vaikų mamai, dienotvarkė labai svarbi: turiu susiplanuoti, kada vežti vaikus į mokyklą ir į būrelius, kada iš jų pasiimti, kada skirti laiko sau, kada ruošti maistą, tvarkytis namus ir kita. Planavimas man padeda ir padirbti, ir su savimi pabūti. Tiesa, dabar jau nebesinervinu, jei kažkas įvyksta ir ne pagal planą. Suprantu, kad tai gyvenimas.

Kokias gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

Manau, kad skaudžios gyvenimo pamokos yra pačios vertingiausios. Jos parodo, kokie galime būti tvirti, ambicingi, kiek daug galime pakeisti ir padaryti.

Ko pavyksta pasimokyti iš vaikų?

Kasdien mes, mamos, iš vaikų mokomės kantrybės ir supratimo. Kartu su vaikais, jų akimis iš naujo pažįstame pasaulį. Dukra po truputį žengia į paauglystę – jai jau dvylika metų. Bandau prisiminti, kokia pati buvau tokio amžiaus, kaip man tada viskas atrodė. Bandau įsispirti į dukros batus, kad ją geriau suprasčiau. Iš vaikų mokausi ir maksimalizmo, noro dalyvauti, sužinoti, susipažinti ir patirti džiaugsmą per paprastus dalykus. Dažnai mes, suaugusieji, nuolat visur lėkdami, pamirštame, kokie svarbūs yra maži dalykai. 

Ar mokate pripažinti klaidas, atsiprašyti?

Manau, kad tai labai gera savybė. Atsiprašyti reikia, nors man tai padaryti visada labai sunku. Vis dėlto suvokiu, kad jei aš atsiprašysiu, pripažinsiu, kad kažką ne taip padariau ar klaidingai supratau, matydami mano pavyzdį, taip elgsis ir mano vaikai. Prisipažinti klydus ir gebėti priimti pasekmes yra suaugusio, brandaus žmogaus gebėjimai. Žinoma, ne visada pavyksta, ne viską darau tobulai, bet gyvenu ir mokausi.

Ar jums pavyksta pasimokyti iš kitų klaidų?

Manau, kad kiekvienam yra duotas savas kelias ir nebūtinai tai, kas nutiko kitam, gali pasikartoti mano kelyje. Gyvenimas niekada nebūna pastovus ir vienodas. Net tavo paties klaidos bei pamokos ne visuomet pasitarnauja, nes niekas nevyksta taip, kaip anksčiau. Negali žinoti, kas nutiks, tačiau geriau pasisaugoti, pasiruošti, turėti žinių, kaip elgtis įvairiose situacijose, – tam ir praverčia kitų klaidos, draugų patirtys. Vis dėlto ne veltui sakoma, kad jei žinotume, kur krisime, – pasidėtume pagalvę.

Kokia draugė jūs esate? Ar jums norisi pabūti tik tarp moterų?

Labai. Turiu didelį pastovių draugių ratą – draugaujame jau dvidešimt metų. Labai vertinu ir puoselėju draugystę, stengiuosi visuomet padėti ir pati sulaukiu pagalbos. Tiesa, būna etapų, kai labai noriu bendrauti, dalytis džiaugsmais ir vargais, o kartais trokštu užsidaryti ir leisti laiką namuose. Manau, kad gyvenime visur turi būti balansas – reikia pabūti ir su draugais, ir tik su savimi. 

Kuo užsiimate, kai skiriate laiką sau?

Dažniausiai tvarkausi, skaitau, medituoju, rašau. Daugelyje sąmoningumo seminarų sakoma, kad reikia užrašyti mintis, kad vėliau galėtum analizuoti save, suprasti, kodėl kilo tos mintys, išmoktum jas kontroliuoti ir siekti, kad kiltų daugiau teigiamų minčių. Taip pat mėgstu užsirašyti planus, svajones. Patinka po kurio laiko atsiversti užrašus ir pasižymėti, kas išsipildė. Tikiu, kad minties užrašymas yra pirmas žingsnis jai materializuotis – taip suteikiama intencija svajonei tapti realybe. 

Taip pat laisvalaikiu labai mėgstu pabūti gamtoje, nueiti į mišką, pasivažinėti dviračiu. Su sūnumi atšilus orams numiname po 20 km per dieną. Tai ne tik sportas, bet ir puikus poilsis bei atsipalaidavimas – važiuodama dviračiu apie nieką negalvoju ir labai kokybiškai pailsiu.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.