Goda Alijeva: „Na, parodykite žmogų, kuris nenorėtų su manimi apsikeisti vietomis!“ (papildyta kovo 2 d.)
Ji vėluoja jau daugiau nei valandą. Į Šiaulius rengti fotosesijos atvažiavęs būrys stilistų ir fotografų už gaištamą laiką siunčia visus dievus ant sužvaigždėjusios Godos Alijevos (26) galvos. Pagaliau dainininkė, laidos „Žvaigždutės“ vedėja pasirodo sutartoje vietoje. Kaip visada švytinti ir be jokio kaltės jausmo: „Kartais privalau pagalvoti ir apie save. Ne tik apie kitus...“
Goda be išlygų taikosi prie beveik trejų dukrytės Tėjos dienos ritmo, prie vyro krepšininko Rolando Alijevo (28) gyvenimo tempo ir vietos. Kad ir kur jis važiuotų žaisti: į Graikiją, Vokietiją, Ukrainą, Rusiją ar Lietuvą, kaip dabar. Todėl bent kartais neslepia leidžianti pabūti sau truputį princese.
Paskui nesistebėk sulaukusi pretenzijų, kad sužvaigždėjai...
Tiesiog praėjusi savaitė (prieš duodant interviu žurnalui „Žmonės“ – red. past.) buvo ištisas beprotiškas maratonas. Trečiadienį aš suvažinėjau kokį tūkstantį kilometrų: iš Šiaulių į Vilnių, iš Vilniaus į Kauną, iš Kauno į Šiaulius, iš Šiaulių naktį vėl grįžau į Kauną. Taip išėjo, kad atvažiavo vieni mūsų draugai iš Prancūzijos, tai mes naktį su vyru atvažiavome į Kauną, palikome dukrą seneliams, patys su tais draugais vakarojome ir šnekėjomės iki šešių ryto. Ketvirtadienį, Valentino dieną, su Rolandu išvažiavome pailsėti į Druskininkus ir į Šiaulius grįžome gal tik penktą ryto. O penktadienį vienuoliktą ryte sutarta fotosesija...
Kai stilistei parašiau: „Nepyk, fotosesija nusikelia, nes turiu pamiegoti daugiau nei penkias valandas...“, suprantu, kad ji neapsidžiaugė. Bet ką padarysi... Pati pastebėjau, jog kartais tvarkausi taip, kad man būtų patogu. Gal aš esu bjaurus žmogus, bet kartais net telefoną kur nors specialiai nugrūdu. Pavyzdžiui, žinau, kad man skambins, tikrai žinau, bet užkišu kur nors ir pamirštu. Geriau darau savo darbus, tai, ką noriu ir turiu padaryti.
Kai vyras išeina į treniruotę, o vaikas būna darželyje, kelias valandas galiu skirti tik sau. Televizorius, kompiuteris, puodelis kavos – ir aš kaifuoju nuo to, kad galiu veikti, ką noriu. Bet, žiūrėk, imi ką nors tvarkytis, vyras grįžta, vaiką pasiimi iš darželio... ir vėl sukiesi kaip voverė buities darbų rate.
Netapsi nusivylusia namų šeimininke, jeigu visas laikas skirtas tik namams ir buičiai?
Neseniai gerą posakį išgirdau: moteris yra du kartus žmogus. Todėl, kad vienu metu sugeba daryti daug darbų. Aš galiu būti ir mama, ir žmona, ir dainininkė, ir laidos vedėja... Mėgstu gaminti ir man sekasi tai daryti. Aš pati visko prisigalvoju, skaitau naujus receptus. Man patinka džiuginti ir stebinti savo vyrą, o ne vaikščioti po kavines. Dukrytei irgi norisi maistą ruošti šviežią, pačiai. Mūsų namuose pusfabrikačių nebūna.
Bet prisipažįstu, kad nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai vos grįžusi su vyru ir dukra į Lietuvą po savaitės jau sulaukiau kvietimo vesti laidą! Vėl pajutau savotišką tempą, maratoną, įšokau į įprastas vėžes. Net norėčiau ir galėčiau dirbti daugiau, bet niekada nežinau, kokį pokštą man Dievulis iškrės ir kur aš būsiu po pusės metų. Jeigu žinočiau, kad mes tiksliai metus būsime Lietuvoje, imčiausi didesnių darbų arba eičiau mokytis. Bet taip susiklosto, kad vis turime kažkur pakelti sparnus.
Nuo pastarojo mūsų interviu lygiai prieš metus spėjote jau ir Ukrainos sostinėje Kijeve, ir Rusijos mieste Samaroje pagyventi. Ir net į Šiaulius persikraustyti. Kaip adaptuojiesi naujose vietose?
Kijeve man buvo liūdnoka, nes, jeigu neklystu, mes vieninteliai buvome su vaikučiu. O Samaroje patiko kur kas labiau: ten kitokios gyvenimo sąlygos buvo, turėjau automobilį. Be to, Samaros komandoje buvo daug legionierių ir visi su žmonomis, su vaikais. Susipažinome su krepšininku Tautvydu Lydeka, kuris žaidžia tame mieste ir gyvena su žmona bei dviem mažiukais. Būdavo taip, kad nuvesdavome vaikus į darželius ir visos turėdavome laiko susitikti, kavos, arbatos atsigerti ar papietauti ir moteriškai paplepėti. Vaikų gimtadienius kartu švęsdavome... Ta veikla buvo tokia savotiška: tarsi ir nieko neveikimas, bet užtat ir ne sėdėjimas uždarytai namuose.
Įsivaizduojama: jeigu krepšininkas kas sezoną keičia šalis ir klubus, tai arba neįsitvirtina, arba nėra toks reikalingas, arba pats savęs neranda...
Suprantu, apie ką kalbi. Aš manau, kad Lietuvoje Rolandas absoliučiai visur būtų reikalingas. Ir užsienyje jis laukiamas. Bet dar yra daugybė tokių niuansų kaip trenerio ir žaidėjo biolaukai, trenerio matymas ir žaidėjo noras žaisti... Kokia prasmė sėdėti dvejus metus vienoje komandoje, jeigu per varžybas gauni pažaisti vos kelias minutes? Geriau tada ką nors keisti. Štai mes ir pakeitėme. Aišku, bet kada galime grįžti į Samarą. Tik esame su vyru apkalbėję, jeigu tektų grįžti, tai darytume tik po kelių mėnesių, nes dabar aš iki sezono pabaigos turiu įsipareigojimų televizijai.
Bet turbūt krepšininko alga geresnė yra Ukrainoje ar Rusijoje nei Šiaulių komandoje Lietuvoje...
Rolandas nėra išmestas ar išėjęs iš komandos. Jis yra tiesiog išnuomotas. Jeigu kam nors rūpi mano vyro alga, tai jis gauna tokią pačią kaip Rusijoje. Tiesiog kartais yra geriau žaisti mažesnėje Lietuvos komandoje, negu Rusijos mastais viename geriausių klubų sėdėti ant atsarginių suolelio. Geriau kamuolį čiupinėti, nei suolą trinti... Visas Rolando gyvenimas – krepšinis. Jis – ne tas žmogus, kuris trokšta gauti algą už sėdėjimą ant suolelio. Aš puikiai jį suprantu ir vienareikšmiškai palaikau: mes važiuosime ten, kur jis galėtų žaisti ir palaikyti savo sportinį lygį.
Mes su vyru – labai artimi ir nori nenori man persiduoda visos jo emocijos, nuotaikos. Mes daug kalbamės, aš visada jaučiu, kai jam blogai, kai kas nors kelia nerimą. Mes dalijamės viskuo. Kai jam gerai, ir man gerai.
O kaip vyksta persikraustymai: pavyzdžiui, iš Kijevo į Samarą ar iš Samaros į Šiaulius?
Gana paprastai: aš jau pripratau prie tų kraustymųsi, todėl tiksliai žinau, ko man reikia, kas turi būti, ką turiu vežtis. Aš jau greitai gaudausi situacijoje, išmokau pasirūpinti savimi ir dukra su vyru.
Kokių turi reikalavimų gyvenamajai vietai? Nesi ta, kuri trepsi kojele, jeigu sienų spalva nepatinka?
Ypatingų reikalavimų niekada neturiu. Man reikia, kad tai būtų gana erdvus butas. Aišku, švarus. Su skalbimo mašina. Indaplovė – nebūtinai. Turi būti tai, ką naudoji kasdien, todėl paprašau, kad būtų puodų, kokių nors kitokių indų. Ko trūksta, dažniausiai nusiperku vietoje. Paskui kai išvažiuojame, paliekame. Todėl natūralu, kad tai, ką perkame, nebūna aukščiausios kokybės ar itin brangūs daiktai. Tiesa, šiemet Rusijoje nusipirkau labai gražias taures, tai vežiausi jas į Lietuvą saugiau supakavusi.
Kieno pareiga rasti butą naujoje vietoje? Ar supirkti tas trūkstamas lėkštes?
Kai važiuojame į užsienį, agentų ir klubo reikalas pasiūlyti mums namus. Paprastai pasirenkame iš kelių siūlomų variantų. Pavyzdžiui, Samaroje Rolandas, su manimi pasitaręs, išrinko butą ir mes su Tėja atvažiavusios jau iškart apsigyvenome ten. O tuo, ko trūksta buityje, rūpinuosi aš. Su Lietuva buvo dar paprasčiau: klubas pasiūlė kelis butų variantus, bet mes išsirinkome patys. Lietuvoje – paprasta: yra internetas, yra pažįstamų, kurie gali padėti. Įsikūrėme pačiame Šiaulių centre, jaukiame, gerame bute.
Ar nepabodo iš buto į butą, iš šalies į šalį? Be savo kampo...
Aišku, širdį skauda, kad Kaune stovi tušti namai. Jie dar nėra iki galo baigti įrengti, bet jeigu labai norėtume, namą galėtume pabaigti per mėnesį: liko tik parketą iškloti ir baldus susipirkti. Bet kol poreikio nėra... Ir tik dar labiau širdį skaudės, kai vėl reikės viską palikti ir kur nors važiuoti. Aišku, paburbu Rolandui, bet pakeisti nieko negaliu.
Ką jis į tai?
„Vėl pradedi?..“ – burba man atgal, bet iš tiesų jis puikiai mane supranta. O ir man ne kasdien, tik periodais, nuosavų namų ilgesys užeina. Anksčiau aš jį kur kas labiau šituo klausimu kankinau: „Noriu savo namų, savo...“ „Na, kam tau tas „savo“, jeigu mes negalėsime juose dabar būti?“ – klausdavo jis manęs. Ir suprantu: jis – tiesus. Jau susitaikiau, nusiteikiau, kad kitaip nebus, kad ateinančius kelerius metus dar reikės taip gyventi. Ir gyvensiu. Esu realistė ir žinau, kad dabar reikia tiesiog truputį pakentėti.
O kas bus po kelerių metų, kai Tėjai jau reikės eiti į mokyklą, vadinasi, apsistoti vienoje vietoje?
Tai bus po maždaug ketverių metų. Gal iki to laiko atsiras kitas lėliukas... Esame aptarę su vyru, kad greičiausiai tada jau su visam persikelsime į Lietuvą.
Dabar daugybė jaunų, gabių krepšininkų, Rolandui – jau 28-eri, todėl anksčiau ar vėliau teks baigti karjerą. Tik ateities mes visai nebijome, nes Rolandas ir dabar turi ką veikti. Skaičiuoja dienas, kada baigsis sezonas ir jis su džiaugsmu galės pasinerti į savo verslus.
Sunki ta krepšininko žmonos dalia: amžinai iš paskos per pasaulį...
Bet atskirai gyvenanti šeima ilgai neišgyventų. Metus taip gali ištempti, gal dvejus... Vienas pas kitą neprivažinėsi ir nepriskraidysi. Jis pradėtų atskirai gyventi savo gyvenimą, o aš – savo. Imtų trūkti bendrumų... Be to, aš nepasitikiu nė viena moterimi. Kiek ilgai vyras galėtų būti vienas? Ir dar tokioje Rusijoje, kur moterys – gana ryškios, drąsiai reiškiančios jausmus, simpatijas. Aš myliu savo vyrą ir tikrai nenorėčiau jo prarasti. Jeigu suvoki, kad tavo šeimos pragyvenimo šaltinis – vyro darbas, kodėl tada turėtum kelti papildomų rūpesčių, ožiuotis, skirti šeimą ir dėl kokios nors savo veiklos ar užgaidos nevažiuoti kartu su vyru?.. Dėl šeimos gerovės savo veiklą paaukočiau lengvai.
Jau bus ketveri metai, kai esate susituokę. Ar metai keičia jūsų santykius?
Tfu tfu tfu, vis dar esame laimingi. Dabar pasvarstome, kad vis dėlto buvo nerealiai geras mūsų sprendimas „ant karštųjų“ viską padaryti. Vieniems vienokie gyvenimo receptai tinka, o mums – būtent toks pasitaikė (juokiasi). Ir, atrodo, labai sėkmingas.
Per tuos metus, kuriuos važinėju su vyru po pasaulį, supratau, kad puikiai galiu gyventi ir be žinomos moters etiketės. Man tikrai galva neskauda, atpažįsta mane gatvėje ar ne. Gyvendama kur nors Ukrainoje ar Rusijoje, kaip kažkam atrodo, tik tarp puodų ir sauskelnių, aš esu laiminga. Matyt, man tokio šeimos gyvenimo labai reikėjo. Todėl nepriklausomai nuo to, susiburs dar kada mūsų grupė ar ne, aš esu nusprendusi nebekoncertuoti. Nebenoriu. Nes jeigu žadi rimtai dirbti, turi iš anksto susikurti tam tikrą įdirbį: papildomi filmavimai, interviu, pasirodymai... Turi išplėtoti grupės veiklą, kad vėl visa jėga liptum ant scenos. O aš jau nebeturiu tam tiek laiko ir turbūt tiek noro. Mane kur kas labiau vilioja galimybė būti su savo šeima arba nedideli televiziniai projektai.
Nepyksti dėl komentarų: „Koks čia darbas? Paskaito pristatymus, pasimaivo prieš kameras, ir tiek“?
Vadinasi, aš turiu auksinį darbą! Iš pradžių ir pati galvojau: toli tie Šiauliai nuo Kauno, nuo Vilniaus. Bet kai palygini su kitomis šalimis, tas kelių šimtų kilometrų atstumas – juokingas. Pavyzdžiui, jeigu tądien man reikia į laidos įrašą Vilniuje, atsikeliu septintą ryte, prieš aštuonias išeinu iš namų, o dešimtą jau būnu Vilniuje. Ir aš kaifuoju nuo šitų kelionių!
Atsisėdu į mašiną, pasileidžiu muziką ar kokią radijo stotį, puodelis kavos rankoje – visiškas poilsis. Iškart prisimenu senus laikus, kai važiuodavome su panelėmis į koncertus, moteriškai plepėdavome... Arba kaip grįždavome iš koncertų: visos miega, aš vairuoju arba dažniausiai Nijolė... Man važiavimas asocijuojasi su šitais nerealiai gerais prisiminimais. Todėl galima sakyti, kad dirbu iš malonumo: vos kartą per savaitę, mane pagrimuoja, gražiai aprengia, paskaitau pristatymus ir gaunu atlyginimą. Beje, tikrai ne minimalų... O dabar parodykite man žmogų, kuris nenorėtų su manimi apsikeisti vietomis!