Godos Alijevos namuose – netikėtas augintinis: „Jei būnu pikta, gyvatė mane iškart nuramina“

Goda Alijeva su sūnumi Amiliu ir gyvate Dryžiumi / Asmeninio albumo, Tomo Petrovskio nuotr.
Goda Alijeva su sūnumi Amiliu ir gyvate Dryžiumi / Asmeninio albumo, Tomo Petrovskio nuotr.
Ramunė Daugėlienė
Šaltinis: Žmonės
2024-06-14 06:07
AA

Grupės „Šeškės“ narė Goda Alijeva įsitikinusi, kad namuose augintinis yra būtinas. Dainininkės namuose gyvena šuo Bosis, žiurkėnas Fredis ir... gyvatė, vardu Dryžius. „Galbūt Dryžius gali pasirodyti neįprastas augintinis, bet, kiek teko domėtis, Lietuvoje tikrai ne mes vieninteliai auginame tokį „naminį“ gyvūnėlį“, – šypsosi Goda.

Kada ir kaip jūsų namuose atsirado gyvatė?

Prieš gerą pusmetį Dryžių įsigijome Kaune, roplių parduotuvėje. Tai – pieniškoji gyvatė, žalčių giminės. Ji – absoliučiai nepavojinga, nekandanti. Jos labai norėjo sūnus. O aš sutikau dėl to, kad tai tikriausiai vienintelis gyvis, kuriam nereikia dažnai valyti narvo, kuris nereikalauja priežiūros ir nereikia žmogaus. Gyvatė puikiai leidžia laiką pati su savimi. Jai nereikia jokios ypatingos priežiūros.

Kaip sūnui šovė į galvą mintis, kad jam reikia gyvatės?

Amilio (sūnaus – red. past.) draugų tarpe kažkas turi gyvatę. Jis pamatė, užsinorėjo, ilgai apie tai kalbėjo, kol galų gale ta gyvatė atsirado ir mūsų namuose.

Goda Alijeva su sūnumi Amiliu ir gyvate Dryžiumi / Asmeninio albumo nuotr.

Nepaisant to, kad tai mažai rūpesčių keliantis sutvėrimas, kas juo rūpinasi?

Dešimtmetis sūnus Amilis. Jam ja rūpintis per daug ir nereikia – tik paduoti maisto (peliuką) kartą per savaitę. O kartais užtenka ir kartą per dvi savaites.

Kiek teko domėtis, gyvatė dažniausiai pripažįsta tik vieną šeimininką – tą, kuris ją šeria.

Kiek metų gyvena gyvatės?

Jos gali gyventi ir 18 metų. Bet sakiau sūnui – kai jis baigęs mokslus kraustysis iš namų, stos į universitetą, aš jam tą gyvatę supakuosiu ir ji keliaus drauge su juo. Tai – jo gyvūnas, tegul juo ir rūpinasi. Tegul ugdo atsakomybės jausmą nuo vaikystės.

Esate iš tų moterų, kurios bijo gyvačių?

Nei aš pelių bijau, nei gyvačių, tik vorų bijau.

Koks jūsų pačios santykis su Dryžiumi?

Dryžių laikant rankose, apima įdomus jausmas. Gyvatės poveikis – raminantis, antidepresinis. Mes visi labai mylim šią gyvatę.

Būna, kad grįžtu iš darbo pikta, susinervinusi ar nepatenkinta, pasiimu gyvatę ir ji akimirksniu nuramina. Nežinau, koks tai stebuklingas poveikis žmonėms. Tik tikrai žinau – streso, įtampos lygis sumažėja. Besivyniodama aplink žmogaus ranką, ji prisitaiko prie jo kūno temperatūros. Gyvatę palaikius, apima jausmas, kad ji iš tavęs sutraukia blogą nuotaiką, energiją. Dryžius – tikrai geras reabilitacijos specialistas po streso kupinos dienos.

Goda Alijeva su sūnumi Amiliu ir gyvate Dryžiumi / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip reaguoja svečiai į jūsų namuose gyvenančią gyvatę?

Tai nėra tas dažnas gyvūnas lietuvių namuose. Tai kai kas nors ateina pas mus į svečius, visi eina žiūrėti gyvatės. Net ir tie žmonės, kurie bijo roplių. Kaip tik tokie pamatę mūsų gyvatę, dažnai išdrįsta ją paliesti ar netgi paimti į rankas.

Ar gyvatei būna blogų dienų?

Pastebėjome, kad kartais Dryžius būna aktyvesnis, irzlesnis. Taip nutinka, kai kas nors nepatinka arba prieš išsineriant iš savo odos. Paėmus į rankas, jis šliaužia greičiau nei įprastai, stengiasi ištrūkti. Tuomet jį geriau palikti ramybėje.

Tai pirmas ir, tikiuosi, paskutinis roplys mūsų namuose. Manau, kad jau užtenka. Juk namuose dar turime šunį ir žiurkėną.

Nors jau sakiau, kad daugiau gyvenime nebebus nei žiurkėnų, nei triušių, nei jūrų kiaulyčių. Jie dvokia, jais reikia rūpintis, jiems reikalingas žmogus, meilė.

Visai kas kita šuo. Tai – geriausias žmogaus draugas.

Kaip esate pasiskirstę rūpintis augintiniais?

Šuo Bosis, ilgaplaukis rusų toiterjeras, mes jį vadinama „seniuku“ – jam jau aštuoneri metai. Šitos veislės šunys yra labai judrūs, prieraišūs. Jie nekelia didelių problemų. Tačiau jau jaučiame, kad šuo yra brandžiame amžiuje. Šuo yra mano.

Turime sirijos žiurkėną Fredį. Jį augina keturiolikmetė dukra Tėja. Nė karto nevaliau jo narvo. Tai – dukros gyvūnas. Jam jau dveji metai ir aš vis pagalvoju, kad jau visai netrukus laukia ašarų pakalnės, nes gali tekti atsisveikinti. Tik kol kas žiurkėnas atrodo labai guvus ir viskas jam lyg ir gerai. Tikėkimės, kad jis gyvens kiek įmanoma ilgai.

Kodėl verta namuose turėti augintinių?

Manau, kad gyvūnai namuose – labai gerai, jie vaikus išmoko atsakomybės, suvokimo, kad tai nėra daiktas ir juo būtina rūpintis.

Pastebėjau, kad keturkojai namams suteikia gyvybingumo. Kartais mes, kai išvykstame, paliekame šunį šalia gyvenantiems tėvams. Vos tik grįžę, jaučiame, kad namai yra labai tušti, todėl iškart važiuojame pasiimti šuns. Namuose be jo būti negalime.

Kaip šuo Bosis reaguoja į gyvatę?

Niekaip. Jis tiesiog ją apuosto ir tiek. Bet ji neturi jokio kvapo. Skirtingai nei į žiurkėną. Jei tik Bosiui kas leistų, jis tikrai krimsteltų Fredį.