„Jei būčiau paukštis, būčiau kėkštas“, – šypsosi grupės „Golden Parazyth“ lyderis, gamtos ir paukščių mylėtojas Giedrius Širka. Jis čia pat paaiškina: „Šiek tiek agresyvus, daug rėkiantis, impulsyvus, gal kiek pompastiškas su savo Lietuvai nebūdinga, ryškiai mėlyna plunksnų spalva, bet kėkštas – gana sumanus, protingas paukštis.“
Prieglobstį nuo vasaros koncertų Giedrius visada randa gamtoje. „Kai gimė sūnus, gyvename tarsi karavane, keliaujame iš miesto į kaimą, iš kaimo į miestą“, – jis sako ir priduria, kad gamta yra labai svarbi jo gyvenimo dalis, o koncertai gamtos apsuptyje skleidžia ypatingą magiją.
Magišką koncertą „Golden Parazyth“ klausytojams žada tarp išlakių Dainuvos slėnio pušų, Anykščiuose. Rugpjūčio 23 dieną grupė pirmą kartą pasirodys 17-ajame kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“. Ne taip toli nuo Anykščių, tarp miškų ir pievų, pasislėpusi ir Giedriaus sodyba.
Vasarą leidžiate kaime, tarp miškų ir paukščių. Ar tik taip gali pajusti iš tiesų stiprų ryšį su gamta? Mieste šis ryšys trūkinėja?
Gamtoje mes daug būname – ir vasarą, ir žiemą. Esu įsitikinęs, kad tai – labai svarbu, tik reikia rasti laiko ir gamtos. Užmiestyje ji tiesiog braunasi į akis su visais savo malonumais ir nemalonumais – uodais, mašalais, širšėmis, o mieste jos reikia paieškoti. Vienam gamta yra Trakai, kur nuvažiuoja pasivaikščioti, kitam – parkas, o man reikia autentiškos, kuo mažiau žmogaus paliestos gamtos. Žinau tokių kampelių ir mieste. Štai šiandien, važiuodamas į repeticiją, stebėjau augalus, taigi, gali pasakyti, kad ir mieste ryšį su gamta galima išlaikyti. Jei tik nori.
Gana daug kalbi apie gamtos saugojimą. Kiek gamtos randasi tavo kūryboje?
Gamta mane lydėjo nuo pat 2006-ųjų, kai išleidome pirmąjį albumą apie lapę. Buvo ir „Upė“. Man atrodo, kad gamta inspiruoja bet kurį žmogų, neabejoju, dailidės kūryboje jos irgi rastume. Gal ir policininką, savaitgaliais iškylaujantį su šeima gamtoje, ji irgi įkvepia. Kiekvienas mūsų iš gamtos galime pasimokyti ramybės, atlaidumo, kantrybės. Gamta padeda mano muzikai skambėti.
Giedriau, o muzika kalba?
Muzika visada kalba, tik ne kiekvienas išgirsta. Juk esame skirtingi, skirtingai reiškiame mintis, skirtingai suprantame, ką kitas nori pasakyti. Muzika, matyt, yra jausmų menas. Jei kurį kūrinį ar dainą siejame su tam tikru laikotarpiu ar žmogumi, ji visada kalba stipriau.
Kaip pats sieji muziką ir tekstą? Kas randasi pirmiau? Ar vienas žodis gali padiktuoti muzikos temą?
Dažniausiai dainas, kaip kažkada sakė Andrius Mamontovas, rašau paukščių kalba. Pradžioje gimsta melodija, vėliau pinasi angliškas arba lietuviškas tekstas. Kūryboje dažnai vienas kertinis žodis nusako muzikos esmę ir visą tekstą.
Tau rūpi gamtos apsaugos problemos. Ar pavyksta kovai už savo įsitikinimus pasitelkti kūrybą?
Išsakyti savo mintis kūryboje pavyksta, tik nesu iš tų tekstų rašytojų, kurie rašo tiesiogiai – lipau į kalną, ten stovėjo milžinas, o aš jį nukoviau. Esu kiek kitoks istorijų pasakotojas, mėgstu kalbėti metaforomis, o jas pasitelkus neabejotinai galima aktualizuoti problemas, pasakoti savo gyvenimo įvykius ir istorijas. Man, matyt, taip duota – kalbėti ne tiesiai, o užuolankomis. Bet jos veikia, gaunu daug žinučių, kuriose žmonės rašo, kad muzika juos palietė, kad ji jiems daug reiškia. Džiugu, kad mano kūryboje randama daug prasmių.
Kartais atrodo, kad šiandienos muziką ištikusi teksto krizė, nors visais laikais muzikantai juk buvo kovotojai?
Tai – amžina tema, nors dabartyje nebelabai prieš ką yra kovoti. Revoliucijų vyksta mažai, užtat ir tekstai Europos muzikoje lengvesni, paprastesni. Nemanau, kad tai – teksto krizė, labiau – laikotarpio atspindys, realija.
Festivalis „Purpurinis vakaras“ kadaise prasidėjo nuo autorinės dainos. Ar kada mėginai šį žanrą?
Bet kuri muzika, kai apsinuogina, tampa bardų žanru, atvira išpažintimi, kurią lydi atlikėjo balsas ir vienas instrumentas. Bet kuri daina, kurią mes apnuoginame per savo akustinius koncertus, irgi tampa šio žanro daina. Nuo bardų muzikos apskritai sunku pabėgti, nes egzistencinė muzikos forma visada buvo ir bus pati pradžia – instrumentas ir balsas.
„Golden Parazyth“ „Purpuriniame vakare“ pasirodys pirmąjį kartą. Kokią programą parengėte klausytojams?
Pagalvojome, kad reikėtų groti labiau akustinę muziką, ji tiks festivalio erdvei ir čia susirinkusiai publikai, kuri šiek tiek skiriasi nuo įprastinės, susirenkančios į mūsų koncertus. Reikės pabarstyti stipresnių prieskonių, kad mūsų ir publikos ryšys taptų nuoširdus, gyvas ir organiškas.
Ar tau artimas festivalinis gyvenimas? Juose dalyvauji tik kaip atlikėjas?
Visą sąmoningą savo gyvenimą pragrojau festivaliuose, – toks buvo mano darbas. Kol buvau jaunas, kai kuriuose pasilikdavau, rūpėdavo pašėlti. Nesakau, kad dabar nerūpi, tačiau negalime visą gyvenimą daryti to paties, – festivalinis gyvenimas pabosta, vakarėliai irgi, to paties maisto taip pat nevalgome. Žmogus turi keistis.
Praėjusių metų pabaigoje susilaukėte sūnaus. Jis juk taip pat jūsų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis? Koks buvo susidūrimas su naujuoju šio pasaulio ir jūsų šeimos gyventoju?
Esu iš tų, kurie svarbiausius dalykus gyvenime pasilieka tik sau. Man sunku suprasti tuos, kurie kelia į socialinius tinklus ką tik gimusių savo vaikų nuotraukas. Manau, kad tokius dalykus išgyventi turi labai asmeniškai. Emocijos, kurias pasilieki sau, gyvena ilgai ir kuria egzistencinį tavo būvį planetoje. Sutinku, kad sūnus mūsų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, bet viskas kur kas paprasčiau, kai esi dviese su mylimu žmogumi.
17-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ literatūriniame Lietuvos krašte – Anykščiuose – rugpjūčio 22–24 dienomis.