„Golden Parazyth“ vokalistas G.Širka apie naują etapą: jame – mylinti žmona ir šviesesnė muzika

Giedriau, praėjusią savaitę pristatė naujausią savo muzikinį produktą – albumą „Empatijos“. Kokios emocijos aplankė?

Jaučiau jaudulį ir džiaugsmą, kaip ir prieš kiekvieną pirmąjį kartą kažką darant. Nors tai jau šeštasis mano albumas, kaskart jausmas toks, kad jis pirmasis. Dažniausiai žmonės mus prisimena dėl mūsų darbų, o muzikantus – dėl jų albumų. Tai lieka amžiams, todėl labai gera kurti bei žinoti, kad vis dar esi klausomas ir galėsi po savęs kažką palikti. 

Dažnai su nauju albumu kūrėjai verčia ir naują gyvenimo etapą. Jums ši mintis rezonuoja?

Neretai žmonės laikosi kažko įsikibę – nemėgstamo darbo, santykių, netinkamų draugų ir panašiai. O aš mėgtu pakeisti „gyvatės odą“ ir atsinaujinti, taip keisdamas ir aplinką. Nesu linkęs prisirišti prie dalykų iš praeities, todėl nebijau keisti ir keistis pats. Kadangi gyvenu muzikoje, tai jaučiasi būtent joje. Taigi, taip, su šiuo albumu ir vėl verčiu naują lapą.

Ar yra ko šiame naujame lape nebelieka, kas pasikeitė kardinaliai?

Praėjusiais metais prieš pat karantiną visiškai netikėtai išsiskyriau su savo ilgamečiu kolega Aurimu Vilkišiumi. Kai nusprendėme pasukti skirtingais keliais, aplankė miglotos mintys, tačiau tai išėjo į gerą. Net ir miglotame etape pavyko sukurti gana šviesų albumą „Empatijos“. Jame ne tik daugiau ritmingesnės muzikos, bet ir kaip niekada daug lietuviškų žodžių, o tai leis dar labiau priartėti prie savo klausytojų. 

O kaip šiame etape keičiatės pats?

Mano muzika esu aš. Taigi, jei kinta muzika, keičiuosi ir aš. Anksčiau mano dainose buvo daugiau lyrikos, melancholijos. Tikriausiai ir aš tuo metu klampojau per sudėtingesnį tamsesnį etapą, o dabar viskas šviesiau, kaip ir mano kūryboje. Sunku būtų tiksliai įvardinti, kaip būtent pasikeičiau. Čia nebent pagelbėtų mano psichologas, kurio neturiu arba katė, kuri dažniausiai mane mato, bet, deja, nekalba (juokiasi).

Kadangi man jau 38-eri, o tai jau gana „rimtas“ amžius, teigčiau, kad subrendau kaip vyras. Dabar stengiuosi save sutvardyti nuo tam tikrų emocijų, kurios ima viršų. Esu intravertas su kartais pasitaikančiais ekstraverto išsišokimais, tad man reikėjo išmokti aplinką labiau stebėti, į ją įsiklausyti, o ne joje dominuoti.

Nors karantino metu gimė jūsų naujausias albumas, minėjote, kad laikas buvo miglotas. Kaip išgyvenote šį laikotarpį?

Neslėpsiu, tai buvo pats geriausias laikotarpis mano gyvenime. Galėjau karantine gyvent dar kokių 20 metų, tačiau suprantu, kad tai būtų neteisinga kitų žmonių atžvilgiu. Labiausiai džiaugiausi, kad pasaulinė pandemija tiek daug parodė apie žmonių santykius ir leido suprasti, kaip mums svarbu net ir trumpiausi pašnekesiai, bendravimas. Buvo smagu stebėti aplinką, kuri staiga sustojo ir pradėjo vertinti svarbius dalykus. 

Visgi, labai užjaučiu žmonės, kurie turėjo startuoti su kažkokiu nauju savo turiniu. Kai kurie šio laiko neatlaikė ir savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Tokį atvejį turėjau ir savo artimoje aplinkoje, kai sunkumų neatlaikė mano vienas kolega. Tai mane labai sukrėtė, kadangi žmogus jau buvo pradėjęs kilti ir staiga pasitraukė.

Taigi, nenoriu skambėti tik pozityviai, nes nors pats šį laikotarpį išgyvenau lengvai, kai kuriems jis buvo pražūtingas.

Ne paslaptis, kad dažniausiai ieškote prieglobsčio gamtoje. Ne kartą esate minėjęs, kad ateityje tai gali tapti dar svarbesnė gyvenimo dalis.  Ar tai galėtų būti užuomina į keitimą profesijos, kuri leistų būti dar arčiau gamtos?

Gamta svarbesnė man tampa nuolatos. Tačiau jei kalbant apie ateitį, neatmesčiau galimybės kažkada pasimatuoti nacionalinio parko prižiūrėtojo, ekologo ar gamtosaugininko batus. Gamta mane visada traukė, kadangi joje galiu atrasti ne tik ramybę, bet ir daug garsų. Man, kaip muzikantui, tai yra labai artima.

Į mišką dažniausiai žengiate vienas ar su draugija?

Gamtos gerbėjai esame kartu su žmona Dovalde. Esame pseudogamtininkų pora, kuri vaikštinėja pamiškėmis, paežerėmis su fotoaparatu rankoje. Pažįstame ir iki šiol pažindinamės su paukščiais, įvairiais vabalais ir visa likusia gamtos ekosistema. Tai yra mūsų šeimos hobis. 

Kaip susipažinote su savo žmona? Galbūt susiejo taip pat meilė gamtai?

Jeigu mineralinį vandenį galima pavadinti gamta, tada taip (šypsosi). Kartą buvau pakviestas nusifilmuoti mineralinio vandens reklamoje. Būtent ten ir pamačiau fotografę, kuri man labai kirto į akį. Taip įkrito, kad nebepavyko iškrapštyti ir štai, pernai metais tapome vyru ir žmona. Visai neseniai kaip tik paminėjome popierines vestuves.

Daugelį muzikantų kurti įkvepia meilė, gamta, parodos ar gyvenimo įvykiai. O kas dažniausiai įkvepia jus?

Dažniausiai susikaupia kūrybinė energija, o tada ją išlieju rašydamas muziką. Ta energija tikriausiai ir susikaupia iš visų šių įvardytų dalykų. 

Atiduodamas savo albumą į klausytojų rankas ir širdis, ko palinkėtumėte – daugiau liaupsių, ar koncentruotos kritikos?

Laba sunkiai priimu komplimentus ir manau, kad konstruktyvi kritika yra svarbi. Man iš esmės labiau patinka racionaliai pateikta kritika, o ne nuolatiniai liaupsiai. Nereikia jos bijoti net ir užlipus į Olimpo kalną, nes be kritikos paprasčiausiai sudūlėtume. Taigi, savo albumui palinkėčiau nesudūlėti ir tapti tiltu į tolimesnę mano, kaip kūrėjo, ateitį.