„Grammy“ apdovanojimų nominantė Nicole Zuraitis – apie džiazą ir ryšius su Lietuva

Nicole, koks jūsų ryšys su Lietuva?

Amžiną atilsį mano senelis Danielis Zuraitis gimtinę kartu su tėvais paliko dar visai pyplys. Prisimenu, kaip man, mokyklinukei, jis pasakojo istorijas apie savo pirmąsias dienas amerikiečių darželyje. Vos atvykęs senelis nemokėjo nė žodžio angliškai, todėl kai tėvai pirmą kartą nuvedė į ugdymo įstaigą, jį išprašė atgal namo. Kiek prisimenu, gimtąją kalbą puoselėjo ir proseneliai, ir senelis. Visi jie labai didžiavosi esantys lietuviai.

Kai įstojau į koledžą, man vienintelei senelis prisipažino, kad jo mama – Lietuvos žydė. Iki tos atvirumo akimirkos net nesusimąsčiau, kiek daug jam teko ištverti. Mūsų šeima bėgo nuo mirties ir tremties. Tikiuosi, visą istoriją sužinosiu, kai šią vasarą lankysiuosi Lietuvoje.

Gimiau JAV, Vaterburyje, Konektikuto valstijoje. Iki šiol manau, kaip būtų šaunu, jei senelis mane dabar pamatytų. Aš niekuomet neišsižadėjau šaknų – susisiekiau su Lietuvos konsulatu Niujorke, ėmiau palaikyti ryšį su ten dirbančiais žmonėmis. JAV gyvenantys tautiečiai dažnai kviečia atvykti į įvairius renginius, o šią vasarą lankysiuosi Klaipėdoje – birželio 7 dieną su orkestru koncertuosiu festivalyje „Klaipėda Jazz“.

Šiais metais buvote nominuota „Grammy“ – tai itin svarus įvertinimas. Kaip prasidėjo jūsų kelias į muziką?

Mama pastebėjo, kaip sinchroniškai sugebėjau dainuoti kartu su atlikėjais, kuriuos rodydavo per televiziją! (Juokiasi.) Abu su tėčiu turėjo puikų skonį – užaugau klausydamasi „Led Zeppelin“, „The Eagles“, Andrew Lloydo Webberio muzikos. Sutramdyti ašaras visuomet padėdavo tėvų sugalvotas šokis pagal roko grupės „Van Halen“ dainas.

Gimiau su meile muzikai. Nors vėliau sekėsi ir kiti dalykai, pavyzdžiui, sportas, rasdavau laiko dainavimui. Pianino pamokų atsisakiau, buvau gana užsispyrusi, turėjau stiprų balsą ir talentą, bet niekas nežinojo, ką su jais daryti. Vėliau persigalvojau, ėmiau mokytis skambinti pianinu pati, vidurinės mokyklos mokytoja mane skatino groti trombonu ir dainuoti džiazą, o vokalo mokytoja kreipė link klasikinės muzikos. Niujorko universitete baigiau operinį dainavimą, bet jau studijuodama slapčia rašiau muziką ir „pabėgusi“ baruose dainuodavau popsą.

Dabar esate džiazo muzikantė ir pati rašote dainas.

Na, kai pirmą kartą parašiau dainą, taip... tiesiog nutiko. Mėgstu kurti muziką, nors kartais tai lyginu su viešu savo dienoraščio skaitymu būriui nepažįstamųjų. Džiazą pamilau ankstyvoje jaunystėje, man sekėsi šis žanras. Muzika – be galo sudėtinga, o iššūkius aš mėgstu.

„Grammy“ buvote nominuota su savo vyru. Kiek laiko esate kartu?

Danas sako, kad tai – svajonės išsipildymas, jaučiamės pakylėti iki dangaus! Kartu mes jau dešimtmetį, susitikome 2009-aisiais, supažindino bendra draugė iš Ličfildo džiazo stovyklos. Dabar Danas Pugachas – gerbiamas kompozitorius, nominuotas „Grammy“, o kai susipažinome, tebuvo jaunas vaikinas, emigravęs iš Izraelio ir dirbęs baristu vienoje vietinių kavinukių.

Tą rytą, kai buvo paskelbtos nominacijos, aš lyg tyčia ilgai miegojau, prabudusi kulniavau gerti kavos ir net nežvilgtelėjau į mobilųjį telefoną. Vėliau pamačiau geros draugės žinutę – ji atsiuntė nuotrauką su nominacija. Ėmiau lakstyti po namus ir spiegti, vyras manė, kad kažkas dega (juokiasi).

Su Danu pirmiausia esame muzikantai, tik paskui mylimieji. Iš visų jėgų stengiamės savo muzikinio potencialo neužgožti namų dramomis. Aišku, ne visuomet pavyksta. Visada dirbome kartu – nuo grojimo vestuvėse iki pasirodymų prestižiniuose renginiuose. Kartu išgyvenome blogiausius ir geriausius laikus. Beje, Dolly Parton dainą „Jolene“, už kurią šiemet buvome nominuoti „Grammy“, visų pirma perdariau aš, paskui Danas – norėdamas prieš mudviejų vestuves sužavėti mano mamą.

Myliu savo vyrą, gėriuosi jo talentu, ir taip – jis vis dar ruošia patį skaniausią kapučiną.

Dabar kartais esate skambiai apibūdinama kaip viena geriausių šiuolaikinių džiazo atlikėjų.

O, tai neįtikėtina! Niujorke esu apsupta talentingų žmonių, mane labai palaiko draugai iš muzikos srities, dažnai sako, kad esu pavyzdys, mokytoja. Groju iš širdies, tikiu, kad kiekvienas instrumentas turi savo skambesį. Keliaudama po pasaulį esu grojusi pačiais įvairiausiais. Vieni fortepijonai „draugiški“, kiti ne tokie malonūs. Dažnai pasvajoju, kad geriausia būtų visur vežiotis savo instrumentą, kurio skambesys toks, na, lyg atlikėjai reikėtų daugiau praktikos (šypteli). Draugai mano, kad todėl ir esu išskirtinė – dėl savito skambesio. Netobulumas traukia ir yra įdomus.

Nustebino Michelle Obamos staigmena

Dar du lietuviai, šiemet pretendavę į „Grammy“, – taip pat sutuoktiniai, garso režisieriai Aleksandra (30) ir Vilius (32) KERAI, nominuoti už geriausią operos įrašą – Giuseppe Verdi „Rigoletą“, įrašytą su Kauno simfoniniu orkestru, šviesaus atminimo baritonu Dmitrijumi Chvorostovskiu ir Niujorko teatro „Metropolitan Opera“ jaunosios kartos žvaigžde Nadine Sierra.

Nors auksinių gramofonų statulėlių iš Los Andželo Aleksandra ir Vilius neparsivežė, apgailestauti tikrai neketina. „Apsilankėme viename iš įspūdingiausių muzikos pasaulio renginių, pretendavome į apdovanojimą. Šioje nominacijoje Lietuvos vardas nuskambėjo pirmą kartą istorijoje. Labai didžiuojamės tokiais pasiekimais! Į Lietuvą parsivešime bronzinius prisiminimo medalius, kuriuos visiems nominantams pagal specialų užsakymą pagamino „Tiffany & Co.“ Apdovanojimo ceremonijoje matėme tokius atlikėjus kaip Lady Gaga, „Red Hot Chili Peppers“, Diana Ross, Jennifer Lopez ir daugelį kitų. Šventę atidarė pati Michelle Obama – tai buvo didelė staigmena visiems. Renginio vedėja buvo vieną talentingiausių šių laikų muzikančių Alicia Keys“, – dar karštais įspūdžiais iš ceremonijos dalijosi lietuviai.