„Grammy“ nominantas Jordan Rakei – apie neturtingą vaikystę, meilės paslaptį ir dovaną Vilniuje

Dabar jo dienos lėtesnės – nors ką tik išleido penktąjį albumą „The Loop“, jo minutės susideda iš laiko su sūnumi, auksaspalviu retriveriu ir mylimąja Londono priemiestyje.

Apie gyvenimą tapus tėčiu ir naują kūrybos etapą J.Rakei pasakoja išskirtiniame interviu Žmonės.lt, o gyvai Jordan Rakei kūrybos bus galima išgirsti jau liepos 10 d. Vilniuje.

Jordanai, ką tik išleidai albumą „The Loop“, kuriame reflektuoji savo tėvystės ir vaikystės patirtis. Kaip jautiesi jį paleidęs į pasaulį?

Tikrai didžiuojuosi šiuo albumu. Džiaugiuosi, kaip draugai ir klausytojai šiltai priėmė mano naują, labai asmenišką muziką. Kai paleidžiu albumą į pasaulį, jis jau būna nebe mano, o jūsų. Šį kartą nebijojau, ką žmonės pagalvos, nes tiesiog pasitikėjau savo muzika. Jaučiu, kad „The Loop“ – vienas geriausių mano albumų.

Albumas yra žvilgsnis į tėvystę ir tavo paties auklėjimą. Kiek po naujos kūrybos išleidimo pasikeitė tavo tėvystės suvokimas ar jausmai paties tėvams?

Manau, kad kai augdamas žiūri į savo tėvus, tau atrodo, kad jie žino atsakymus į visus klausimus ir yra tobuli. Tačiau supratau, jog mano tėvai buvo tiesiog žmonės prieš tapdami mano ir brolių tėvais, bet iki tol jų nepažinojau.

Mano sūnus irgi nepažinojo manęs, kaip Jordano, prieš gimdamas. O prieš jį aš turėjau kitų norų ir svajonių, dabar jie pasikeitė. Vaiko gimimas pakeičia tave, tampi nauju žmogumi. Daug apie tai galvoju ir daug ką dabar atleidžiu savo tėvams: juk jie iš visų jėgų stengėsi daryti tai, kas tuo metu atrodė geriausia. Aš taip pat stengiuosi taip auginti sūnų.

Mes gal ir nekartosime savo tėvų klaidų, bet mūsų karta darys naujas. Tai neišvengiama – nėra tobulų tėvų. Visi mes bandome skirti nei per daug, nei per mažai laiko savo vaikams, nes per didelis prisirišimas irgi gali pakenkti. Niekada nebus vieno teisingo kelio.

Ankstesniuose interviu esi minėjęs, kad kūryboje esi perfekcionistas. Ar dabar kas nors pasikeitė?

Šiek tiek. Pradėdamas kelionę albumo įrašymo link, pasakiau sau, kad reikia atsipalaiduoti ir netgi užfiksuoti garsinius netobulumus ir klaidas. Norėjau įtraukti momentus, kai nepataikau į natas, kai gitara suskamba kiek kitaip. Juk tai žmogiška, tikra, nuoširdu, ypač dabartiniame dirbtinio intelekto pasaulyje.

„Freedom“:

Savo albumuose daug kalbėjai apie nerimą, su kuriuo kasdien gyveni. Kaip su juo tvarkaisi? O gal pavyksta jį nukreipti į muzikos rašymą?

Man padeda šuns vedžiojimas, meditacija. Džiaugiuosi, kad iš Londono po daugybės metų išsikraustėme į gamtą ir nebegirdime miesto triukšmo. Aišku, kartais būna, kad guliu lovoje tuščiomis akimis, galvoju apie gyvenimą, bet visada ateina rytojus ir tikiuosi, kad seksis geriau.

Kartais pavyksta nerimą nukreipti į kūrybą. Seniau būdavo, kai jausdavausi blogai, rašydavau labai ilgus dienoraščių puslapius ir juos panaudodavau kaip dainų tekstus. Dabar mano nerimas kitoks. Tapęs tėčiu jaučiu iš savęs spaudimą nesusimauti, uždirbti pakankamai pinigų ir rūpintis ne tik savo ar žmonos, bet ir mažojo gyvenimu.

Viena iš tavo dainų, „Flowers“, yra skirta žmonai. Jei neklystu, tai vienas pirmųjų kūrinių, parašytas jai. Kaip tavo romantinis santykis su ja pakeitė tave ir tavo kūrybą?

Geras, niekada apie tai nesusimąsčiau... Iš logistinės pusė, dabar visi sprendimai dėl mano karjeros tampa bendrais sprendimais, nes dalijamės namais, svajonėmis, siekiais, turime sūnų. Taigi, pavyzdžiui, jei tam tikru metu ketinu vykti į turą, mes kalbamės, ar tai tinkamas laikas, ar ne.

Šiaip esu labai uždaras, introvertiškas žmogus. Prieš tai niekada nebuvau parašęs dainos apie ją, o dabar esu parašęs daugybę. Tikrai. Man patinka ta maža meilės paslaptis, kartais ironizuoju, kad tik aš ir mano draugai žino, kad esu vedęs. Bet kai mums gimė vaikas, supratau, kad noriu dažniau ir garsiau pasakyti, ką jaučiu. Manau, kad turėdamas partnerį, tampi atviresnis pasauliui, pažeidžiamesnis.

Apskritai meilė yra labai universalus jausmas – rašiau „Flowers“ žmonai, bet tas kūrinys gali surezonuoti kam nors gyvenančiam Kinijoje ar Lietuvoje ir tas žmogus sakys „Aš žinau, koks tai jausmas“. Ir tai yra labai gražu.

„Flowers“:

Prieš tapdamas muzikantu kažkada dirbai maisto prekių parduotuvėje, taupei pinigus, finansiškai tau padėjo ir šeimos nariai. Kaip sėkmę įsivaizdavai tada?

Tada, gyvendamas Australijoje, turėjau dvi svajones: kad daugiau nereiktų dirbti parduotuvėje ir kad galėčiau išgyventi iš muzikos. Kad galėčiau groti fortepijonu, dainuoti, rašyti ir man kažkas už tai mokėtų. Tada pradėjau groti restoranuose ir supratau, kad reikia skristi į Londoną. Jau kitą dieną pradėjau groti su vietiniais, susipažinau su daugybe žmonių, kasdien rašiau. Ir tai tęsiasi jau 10 metų!

Panašu, kad pasiekiau „sėkmę“, todėl dabar lieka ramiai plaukti per gyvenimą (juokiasi).

Ar tikrai jauti tą pasitenkinimo jausmą, kad „viskas, man tiek užtenka“?

Deja, bet ne. Aš užaugau su trimis broliais gana neturtingoje šeimoje. Man buvo įkaltas mąstymas, kad jei sunkiai nedirbsiu, aš irgi taip užbaigsiu savo gyvenimą. Todėl stengiuosi kuo daugiau užimti save kūrybiniais ir kitais darbais: ką tik išleidau albumą ir jau galvoju apie kitą.

Nors stengiuosi tai kontroliuoti. Tai panašu į nerimą, apie kurį kalbėjome anksčiau, bet vis pagalvoju, kad iš tikrųjų niekada neatsisėdu ir nepadėkoju sau ir pasauliui už viską, ką išgyvenu. Net albumo išleidimo dieną galvojau apie kasdienius dalykus: reikėjo nuvežti sūnų į darželį, išvesti laukan šunį. Iš dalies, įprasto gyvenimo tėkmė padeda nusileisti ant žemės, bet noriu rasti laiko iš tiesų pasidžiaugti savo rezultatais ir sulėtinti tempą, o ne tik skaityti kitų sveikinimus internete.

„Learning“:

Esi pirmasis artistas istorijoje, tapęs legendinės „Abbey Road“ įrašų studijos rezidentu – gavai raktus nuo studijos visiems metams. Ką joje veiki?

Kadangi pastarasis mėnuo buvo beprotiškas dėl mano albumo leidybos, į studiją važiuoju porą kartų per savaitę ir galiu naudotis ja, kada noriu. Tai nuostabu. Galiu prašyti bet kokios įrangos bet kuriuo paros metu ir sakyti: „Ei, noriu, kad rytoj mano kambaryje būtų Johno Lennono pianinas“. Beprotiška! Esu dėkingas už tokią galimybę.

Tikiu, kad studija yra būtina kiekvienam muzikantui. Nes dabar yra daug „nešiojamųjų kompiuterių menininkų“, bet aš mėgstu naudotis kambariais, stalais, įranga įrašinėjimo procese.

Kalbant apie skaitmeną, koks tavo paties santykis su socialinėmis medijomis?

Tai vienas iš dalykų, keliančių man nerimą. Bet, jei to nedaryčiau, tai būtų tam tikra karjeros savižudybė. Stebiu atlikėjus, kurie niekuo nesidalija, o paskui išleidžia albumą ir stebisi, kaip algoritmas nepagauna klausytojų ir naujos auditorijos.

Nesakyčiau, kad esu natūralus tame, bet jei noriu, kad mano muzika būtų išgirsta, to reikia. Džiaugiuosi, kad turiu puikią komandą, kuri padeda, kad mano žinutė nebūtų tik „klausykitės mano muzikos ir ateikite į koncertus“. Nenoriu skambėti kaip pardavėjas, nes tada vidury nakties atsibudęs galvosiu „o ne, ar aš tikrai patinku žmonėms?“.

Greitai leisiesi į turą, kur viena iš stotelių bus išparduota prestižinė Londono „Royal Albert Hall“. Ten laukia net du vakarai. Kaip dėl to jautiesi? Ar yra kitų erdvių, kuriose svajoji groti?

Norėčiau kada nors pasirodyti „Red Rocks“ akmeniniame amfiteatre Kolorade. Bet aš nesu iš tų atlikėjų, kurie galėtų groti daugiau nei 15-kai tūkstančių žmonių, mano muzika gan jautri. Geriau gročiau keturis vakarus toje pačioje salėje trims tūkstančiams. Nežinau, ar turiu pakankamai charizmos, kad užpildyčiau stadioną.

Todėl manau, kad „Royal Albert Hall“ yra puiki vieta dalintis savo muzika, nes ji intymi, stilinga ir beprotiškai graži.

Kaip atrodys tavo naujojo albumo koncertai ir pasirodymas Vilniuje? Ar esi ką nors girdėjęs apie Lietuvą?

Visada paklausiu publikos, ką jie norėtų išgirsti – Vilnius bus ne išimtis. Šiame regione nesu nė karto buvęs, todėl nieko nežinau nei apie Lietuvą, nei apie Vilnių. Domiuosi sportu, todėl žinau tik Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį. Nieko nenusimanau nei apie jūsų virtuvę, nei kultūrinį gyvenimą, nors iš kalendoriaus matau, kad vasarą turėsite labai daug gerų koncertų. Bus labai įdomu susitikti mažiau nei už mėnesio.

Kadangi šį kartą vykstu į miestus, kuriuose niekada nesu buvęs, pagrosiu ir senus kūrinius. Kartais žmonės laukia metų metus, kad mane pamatytų, ir, jei gročiau tik naują muziką, būtų nesąžininga. Manau, pasirodymas bus gan ilgas, kadangi turiu penkis albumus. Tad ateikite anksčiau, susiraskite gerą vietą, atsisėskite, gerkite daug vandens, jei bus karšta, ir klausykitės muzikos. Man tai bus dovana.