Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas: kai žodžių „Aš tave myliu“ nebereikia...
„Kinematografijos institutas... Maskva... kinas... meilė... Ten buvo geriausias mūsų laikas“, – prisipažįsta prieš 40 metų studijuodami tuometiniame Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute (VGIK’e) susipažinę kino aktorė Gražina BAIKŠTYTĖ ir kino operatorius Algimantas MIKUTĖNAS.
Ir vienas, ir kitas retai pasakoja apie savo vaikystę ar paauglystę. Toks jausmas, kad tikrasis jų gyvenimas prasidėjo tik nuo Maskvos ir VGIK’o. Gražinai tebuvo treji, kai tėvai išsiskyrė ir mama, pasiėmusi dukrytę, iš Vilniaus persikėlė gyventi į Kauną. Negalėjo vyrui atleisti neištikimybės, norėjo kuo toliau nuo jo pabėgti. „Buvo periodas, kai tėtis atvažiuodavo iš Vilniaus pasimatyti, o mama jo neįleisdavo. Bet paskui viskas apsitrynė. Mama turėjo kitą vyriškį, susilaukė sūnaus. Būdamas šešerių mano brolis susirgo diabetu ir sulaukęs trisdešimt ketverių mirė, – pasakoja Gražina. – Ilgainiui su tėveliu pavyko užmegzti labai šiltą ryšį. Rašydavome vienas kitam laiškus.
Jis labai mane mylėjo, gal jautėsi kaltas, kad šeima iširo. Jo gyvenimas apskritai buvo audringas: pirmoji žmona su dukra išvažiavo gyventi į Ameriką. Antroji žmona, mano mama, jaunesnė už tėtį buvo kokiais aštuoniolika metų. Jam buvo gerokai per keturiasdešimt, kai aš gimiau. Iširus mūsų šeimai, tėtis vedė dar kartą: trečioji žmona net už mano mamą jaunesnė buvo. Iš tos santuokos gimė dar du mano broliai ir sesuo. Įsivaizduokite: pirmoji tėčio anūkė, kuri gyvena Amerikoje, yra vyresnė už jauniausią tėvo vaiką.“