Greta ir Egidijus Trumpos – apie „Vištos puode“ gimimą ir savo gyvenimo vingius

Kauno Žaliakalnis, kaip jam ir dera, pasitinka su sodria žaluma ir jausmu, jog atsidūrei kažkur užmiestyje, nors ir suki ratus pačiame miesto viduryje. Būtent miesto trauka čia priviliojo Gretą ir Egidijų, prekės ženklų „Buon Giorno“ bei „Višta puode“ savininkus ir itin kūrybiškus žmones. „Praeitas gyvenimas“ ir „šis gyvenimas“ – taip jiedu įvardija esminius savo būties etapus, iš ko galima suprasti, kad abiem ši santuoka – antroji, abu jau yra pasimokę nekartoti tam tikrų klaidų ir stengtis išsaugoti gražius šeimos santykius. Rodos, jiems tai sekasi puikiai. Egidijus žmoną retai šaukia vardu – dažniausiai nuoširdžiai sako „Meile“, o paskui sunerimsta, kai nauji pažįstami ją irgi taip pavadina, nes būna įsitikinę, kad tai – jos vardas... „Dievas slypi detalėse“, – linksmai paaiškina abu. Gal tikrai?

Tame ankstesniame gyvenime Egidijus buvo diplomuotas inžinierius, nutaręs imtis verslo nelengvais laikais, kai dėl nieko negalėjai būti tikras. 2003-iaisiais jis įkūrė bendrovę „Eurokornus“, ji iki šiol užsiima itališkos kavos ir kitų produktų importu į Lietuvą. Verslas klostėsi gerai, asmeninis gyvenimas – prasčiau: šeimoje augo vaikai Eimantas ir Emilija, bet santuoka nutrūko. Greta, ankstesniame gyvenime dirbusi „Iki“ prekybos centre ir daug prisidėjusi prie jo formavimosi, su vyru prancūzu augino sūnų Clementą, bet šeima irgi iširo. O tuomet viską sudėliojo pats likimas: bendri draugai pakvietė Gretą ir Egidijų tapti jų dukters krikštatėviais. Taip jiedu susipažino, o tada užgimė viltis, jog vis dar galima susikurti laimę.

Prieš dešimt metų pasaulį išvydo jųdviejų sūnus Elijus, o dar po metų gimė ir bendras verslas. „Jį padiktavo rinka ir susiklosčiusios aplinkybės, – prisimena Egidijus. – Kai susitikome su Greta, ji jau buvo išėjusi iš savo darbų, norėjo ką nors kurti. Aš importavau maisto produktus, tiekėme juos restoranams, bet prasidėjus krizei jie tapo nebereikalingi. Nebebuvo kur jų realizuoti, taigi patys Kauno centre atidarėme mažytę krautuvėlę „Buon Giorno“. Įdėjome į ją daug meilės, ir ji sėkmingai gyvavo net per krizę.“ Sėkmė įkvėpė porą 2010-aisiais Kauno senamiestyje atidaryti taverną tokiu pat pavadinimu. „Ji paskatino apmirusį senamiestį atsigauti – malonu, kad daugelis mūsų lankytojų tai prisimena, – teigia šeimininkas. – Atidarymo dieną dirbome visi – Greta stovėjo virtuvėje, aš aptarnavau klientus, vyriausias sūnus Eimantas virė kavą... Vėliau kartu pradėjo dirbti ir dukra Emilija, taigi mes puikiai žinome, ką reiškia frazė „šeimos restoranas“.

Žmonės atėję klausdavo: „Ar dirbate?“ „Eksperimentuojame, – atsakydavau, – jei nebijote eksperimentų, užeikite.“ Humoro jausmas daug kur padeda.“ Maitinimo verslas šeimos neišgąsdino, tad prieš trejus metus atidarė dar vieną kitos koncepcijos restoraną. „Tuomet gyvenome užmiestyje ir vis dažniau prisimindavome savo vaikystės kaimus, – pasakoja Greta. – Maniškis buvo greta Kernavės: iki šiol prisimenu jo garsus ir kvapus, močiutės blynus ir uogienes. Egidijus labai vaizdingai kalbėdavo apie vaikystės skrylius su spirgais ir dievišką kaimiško maisto skonį: jis turbūt atrodė dieviškas tik todėl, kad buvome maži, per dienas bėgiodavome lauke ir niekas mums nerūpėjo, bet argi tai sumažina nostalgiją?.. Ėmėme svarstyti: lietuviškų vaikystės patiekalų skonis puikus, o gal juos galima ir pateikti estetiškai, šiuolaikiškai? Taip atsirado restoranas „Višta puode“, skirtas tam, kad mūsų mamų ir močiučių receptai nenukeliautų užmarštin.“

Eksperimentas: kaip įsikurti gamykloje?

Gyvenimas užmiesčio kotedže nebuvo mielas: sugaišti daug laiko keliaujant į miestą veikliems žmonėms nepatiko, jie vis pasvajodavo apie kitą būstą. „Abiem yra tekę gyventi nuosavuose namuose, tad puikiai žinome, jog nesame žemdirbiai, – šypsosi Trumpos. – Taigi namo neieškojome, bet nedideli butai centre irgi netiko – juk tuo metu jau turėjome keturis vaikus. Ir netyčia į akį krito skelbimas apie loftus Žaliakalnyje.“

Loftai buvo suplanuoti senoje neveikiančioje gamykloje, atvykę jų apžiūrėti pirkėjai nerado nei durų, nei grindų – tik mūro liekanas ir žvyrą. Ir dar – romantišką faktą, jog Egidijus kadaise čia yra dirbęs. „Čia buvo E. Ozarskio eksperimentinė automatizacijos priemonių gamykla, – prisimena. – Vidurinėje mokykloje būdavo galima įgyti specializaciją, tad vienuoliktoje klasėje mokiausi šaltkalvio amato, o praktiką atlikdavau čia.“ Aptrupėjusio mūro skliautuose šeima sugebėjo įžvelgti jaukius būsimus namus. Įsigiję didžiulį loftą, dalį jo atitvėrė siena ir įrengė modernų būstą vyriausiajam sūnui Eimantui: vaikinas jį gavo dovanų 20-ojo gimtadienio proga. O didžioji lofto dalis – 120 kvadratinių metrų – liko jiems patiems.

Suplanuoti erdvę šeima patikėjo architektui, tačiau jo projektas nepasirodė vykęs. „Labiausiai jis pavyko Gretai – ji apskritai labai kūrybiška, jai pavyksta viskas, prie ko tik prisiliečia, – žmoną giria Egidijus. – Ne kas kitas, o ji sukūrė mūsų restoranų interjerus. Įrengėme loftą Eimantui – jis nieko nežinojo. Atkraustėme Gretos mamą arčiau, įrengėme butą ir jai. O galiausiai įsirengėme sau. Atsikraustėme čia beveik nepastebimai, kai dar tebuvo vienas kitas baldas: ėjome į koncertą mieste, nesinorėjo paskui važiuoti į užmiestį ir užėjome čia pernakvoti. Kitą dieną vėl buvo renginys – vėl atėjome pernakvoti. Trečią dieną pasakiau Gretai: „Nepyk, bet aš niekur iš čia nebevažiuosiu.“

Trumpos nepanoro aukoti erdvės daugybei mažų kambarėlių: įrengė tik dalinį antrą aukštą, jame įkūrė vaikų miegamąjį, vonios kambarį ir biblioteką, o apačioje liko jų pačių miegamasis ir vonia bei didžiulė svetainė, suskirstyta į keletą zonų – poilsio, virtuvės ir valgomojo. „Pas mus nėra kambario, kuriame galėtum ramiai užsidaryti, – viskas labai atvira, bet dėl to niekam nekyla problemų, – šypsosi Greta. – Gyvenimas dažniausiai verda svetainėje. Prieš porą metų mums gimė jaunėlis Eitanas, tad svetainėje galima išvysti daug žaislų: jis juos susitempia iš vaikų kambario, paskui tempia atgal... Išgrynintos estetikos su mažais vaikais neišsaugosi.“

Norisi ginčytis, kad šeimininkams visgi pavyko ją išsaugoti. Savo sukurtą interjerą Greta vadina eklektišku: jame galima įžvelgti šiek tiek Provanso, klasikos, skandinaviško stiliaus, bet jų samplaika labai darni. Namie šeimininkei norėjosi ramaus lietuviško kolorito, vis dėlto svetainės centre atrodė būtinas koks nors ryškus komponentas: buvo minčių pastatyti rojalį, tačiau vyras pamatavo ir įrodė, jog tai užims per daug vietos.

Tuomet atsirado pagal užsakymą pagamintas minkštas krėslas, kybantis nuo pat lubų ir visus traukiantis į savo glėbį. Kolonas, paveldėtas iš buvusios gamyklos, ornamentais išpiešė pažįstamas dailininkas. Per visą sienos aukštį keliaujanti stiklo blokelių juosta – ne tik daili, bet ir praktiška: vonios kambariuose norėjosi bent šiokio tokio natūralaus apšvietimo. Didžiąją dalį baldų pagamino Lietuvos meistrai, o sienas papuošė šeimos nuotraukos.

Krosnis sujungia šeimą

Virtuvė šeimininkams – itin svarbi, todėl bute pirmiausia išdygo krosnis. „Suradome gerą meistrą, kartu suprojektavome krosnį, o keraminius koklius jis išliejo pats. Ši krosnis – ne tik vieta duonai kepti, – pasakoja Egidijus. – Čia įkomponuota ir darbinė virtuvės dalis, kurią kasdien naudojame: nereikia nei atskiros viryklės, nei orkaitės, nei gartraukio. Kai krosnis įšyla, jos sienelės ilgai išlaiko tą šilumą: jaukus daiktas, ypač rudenį ar ankstyvą pavasarį.“

Vyras tikina, kad receptai – stiprioji žmonos pusė: „Restoranuose ne ji viena juos kuria, bet ji – kelrodė žvaigždė: duoda kryptį, pateikia daug idėjų, o personalas ką nors prideda – paskui visi ragaujame, diskutuojame, tobuliname.“ „Namuose dabar gaminu mažiau nei anksčiau, nes turime nemažai vaikų ir nemažai užsiėmimų. Savaitgaliais atsigriebiame, – pasakoja Greta. – Trys vyresnieji vaikai gyvena atskirai, bet kai visi suvažiuoja, turime tradiciją rengti virėjų kovas: pasiskirstome, kas gamina užkandį, kas karštąjį patiekalą, kas desertą – ir gaminame, ragaujame, vertiname. Tai labai sujungia šeimą.“

Prie puodų mielai stoja ir šeimos galva: žmona juokiasi, kad vyro vieno į Žaliakalnio turgų negalima išleisti, nes vis grįžta su kalnu kaimiškų produktų. „Subproduktai – skrandukai, kepenėlės – man yra delikatesas, – gūžteli pečiais Egidijus. – Patinka virti sriubas, žuvienes, improvizuoti iš to, ką randu šaldytuve. Nuo vaikystės jaučiu nostalgiją vištų kojelėms: parduotuvėse tokių dalykų net nebūna, bet gaunu turguje iš močiutės nusipirkti, o paskui verdu, troškinu su svogūnėliais... Mano firminis patiekalas – avienos troškinys, kurį kaime virdavome iš viso ėriuko. Neturiu nieko prieš prekybos centrus, bet man jų galėtų ir nebūti.“

Verslą Trumpos susitvarkė taip, kad kasdien nereikėtų važiuoti į darbą. „Rytais ramiai atsikeliame, nuvežame vieną vaiką į mokyklą, kitą į darželį, tada sumušame rankomis: „Pagaliau pirmadienis!“ – šypteli Egidijus. – Bėgant metams gyvenimą pradėjome vertinti kitaip. Tą muštrą, kai dirbi po dvylika–keturiolika valandų per dieną, pirmas ateini ir paskutinis išeini, jau perėjome: dabar norisi pabūti su šeima, dirbti ramiau, bet kokybiškiau. Kiti žmonės sako: „Oi, puikiai nugyvenau savo gyvenimą, nieko jame nekeisčiau.“ O aš tikrai keisčiau: man labai gaila to etapo, kai augo vyresnieji vaikai ir aš jiems visai neturėjau laiko, tad nenoriu antrą kartą kartoti tos klaidos. Mes tikrai galime nuversti kalnus, nuveikti daug daugiau, nei dabar veikiame, bet tam reikėtų aukoti šeimą. Aš to niekada nedaryčiau.“

Ančių kepenėlių krembriulė su daržovių džemu

1 porcija

• 40 g ančių kepenėlių pašteto
• 30 g batono
• 1 šakelė čiobrelių
• 1 šaukštelis rudojo cukraus

Džemui:

• 25 g agurkų
• 22 g rabarbarų
• 6 g mėlynųjų svogūnų
• šiek tiek cukraus, druskos, balzaminio acto

1. Džemui skirti produktai pusantros valandos verdami ant mažos ugnies. Ataušinami.
2. Kambario temperatūros ančių kepenėlių paštetas plakamas plaktuvu, kol tampa minkštas ir lygios konsistencijos. Iš batono riekės metaliniu žiedu išspaudžiamas skritulys ir dedamas į indelio dugną. Ant viršaus sluoksniuojami džemas ir kepenėlės. Viskas papuošiama čiobreliu ir laikoma šaldytuve bent 5 valandas.
3. Krembriulė išimama iš šaldytuvo likus valandai iki valgymo. Užberiama rudojo cukrus ir padeginama, kad susidarytų cukraus pluta. Patiekiama su keliomis čiobrelių šakelėmis.

Kokosų pieno sriuba su vištiena ir krevetėmis

1 litras

• 500 ml kokosų pieno
• 200 g virtos kaimiškos vištienos
• 200 g krevečių
• alyvuogių aliejaus kepti
• 120 g svogūnų
• 20 g česnakų (Trumpų šeima labai mėgsta česnakus, todėl dvigubina kiekį)
• 4 g imbiero šaknies
• 20 g šaldytų baravykų
• aitriosios paprikos – pagal skonį
• 1 žalioji citrina
• 120 ml austrių padažo
• 1 citrinžolė
• kalendrų ir petražolių lapelių
• keli lašai sezamų aliejaus kiekvienai porcijai

1. Alyvuogių aliejuje kepinami svogūnai, česnakai, imbieras, baravykai ir aitrioji paprika, kol įgauna gražią auksinę spalvą.
2. Supilamas kokosų pienas, įspaudžiamos žaliosios citrinos sultys, supilamas austrių padažas, įdedama citrinžolė. Verdama 15 minučių kartais pamaišant.
3. Apvirta vištiena supjaustoma gabalėliais ir sumetama į sriubą. Trumpai apkepamos krevetės. Į lėkštes pilama sriuba, įdedama po kelias krevetes, kalendrų bei petražolių lapelių, įlašinama sezamų aliejaus.