Greta Kuliušaitė – apie pagrindinę taisyklę fotografuojant ir įspūdingą užsakymą: „Tai buvo lyg sapnas“

Greta, esi viena žinomiausių jaunosios kartos fotografių Lietuvoje. Papasakok savo priešistorę – kaip tavo rankose atsidūrė fotoaparatas?

Kai buvau 10-ies, tėvai nusipirko profesionalią kamerą gražioms šeimos nuotraukoms. Naujas prietaisas namuose labiausiai sudomino mane, tad pradėjau fotografuoti viską, kur tik įleisdavo su kamera: šeimą, draugus, koncertus, sporto varžybas. Susidomėjimui neišblėsus, tėveliai pasamdė man retušavimo mokytoją, kuris mane supažindino su „Photoshop“ programa, kai man buvo 13-ka. Nuo tada turėjau labai daug praktikos ir klaidų, iš kurių mokiausi.

Nors jau nuo mažens atradai aistrą fotografijai, po mokyklos išvykai studijuoti į Didžiąją Britaniją ir pasirinkai visai su fotografija nesusijusias studijas. Kodėl?

Taip, mano studijos vadinosi „media and communications“ ir jos išties daug ryšio su fotografija neturėjo. Nesirinkau studijuoti fotografijos dėl kelių priežasčių: pažįstu save ir žinau, kad kai mylima veikla man tampa kontroliuojama ir vertinama pagal kažkokius kriterijus, užduodami namų darbai, ir turiu versti save kurti, mano meilė tai veiklai greitai išblėsta.

Kita svarbi šio sprendimo priežastis, kad nenorėjau prarasti savitumo. Nemažai žmonių dar prieš studijas atpažindavo mano darytas nuotraukas. Bijojau, kad jei mane išmokys, kaip iš tikrųjų reikia fotografuoti, prarasiu savo unikalumą.

Socialiniuose tinkluose tave seka tūkstančiai sekėjų. Ar tai kaip nors prisidėjo prie tavo, kaip fotografės karjeros?

Tiesiogiai ne, tačiau manau, kad tai padeda nedrąsiems žmonėms mane pažinti per ekraną, suprasti ar mūsų energijos sutampa ir ar jie norėtų būtent prieš mane atsiskleisti fotosesijos metu.

Pradėjusi nuo eilinių užsakymų, šiuo metu fotografuoji ir šalies garsenybes. Kaip jie tave atrado, o galbūt tu juos?

Niekad neskirsčiau žmonių į eilinius ir žinomus, visad kviečiau tuos, kurių skleidžiama energija man patiko ir niekad nei vieno nefotografavau tik dėl žinomumo. Lietuva nėra labai didelė, tad pafotografavus vieną žinomą žmogų gali būti tikras, kad visi kiti tavo darbą pamatys. Man taip ir nutiko. Pati esu kvietusi tik du žmones. Turbūt svarbiausia gavus tą šansą gerai pasirodyti, tiek nuotraukų, tiek bendravimo prasme. Nemažai žinomų žmonių po fotosesijos man yra palikę nuoširdžių teigiamų viešų atsiliepimų. Tai prisideda prie mano, kaip fotografės vardo formavimo, ir kitų žmonių pasitikėjimo manimi.

Išvardink, kokiems žinomiems žmonėms esi dariusi fotosesijas. Galbūt jų tarpe yra ir užsieniečių?

Labai sunki užduotis! Teko dirbti su Deimante Kazėnaite, Donatu Monvydu, Agne Jagelavičiūte, Karolina Toleikyte, Beatriče Pundžiūte-Beatrich, Karolina Meschino, Norbertu Daunoravičium, Agne Jagelavičiūte, Indre Burlinskaite, Nagliu Bierancu, Daina Bosas ir jos šeimyna, Ieva Zasimauskaite, Alen Chicco, Natalija Bunke, Goda Alijeva ir daug daug kitų... Sunku visus būtų išvardinti. Taip pat nemažai teko dirbti ir su daugeliu nuostabių profesionalių modelių.

O užsienyje teko fotografuoti „Tik'Tok“ žvaigždę Joshua Jason, dirbome ties keliais projektais su Anish Bhatt. Taip pat šiuo metu palaikome kontaktą su žinomu repo atlikėju Didžiojoje Britanijoje, laukiame, kol pavyks susitikti fotosesijai.

Kaip atrodo Gretos Kuliušaitės kasdiena?

Mano gyvenime sąvoka „kasdiena“ – neegzistuoja. Nemanau, kad per pastaruosius metus turėjau dvi panašias dienas. Jei atvirai, atsikeliu ir žiūriu kas bus. Vienintelis reguliarus dalykas yra sportas. Tik labai retos išimties atveju fotografuoju dvi dienas iš eilės. Labai daug laiko užima nuotraukų retušavimas, tad tiek fotografuodama nespėčiau jų tvarkyti ir apskritai – gyventi. Per mėnesį šiuo metu padarau vidutiniškai 13-ka fotosesijų, tačiau norėčiau ši skaičių sumažinti, kad skirčiau kiekvienam žmogui dar daugiau dėmesio ir minčių.

Daugeliui gali pasirodyti, kad fotografo darbas nėra sudėtingas – padarai keletą kadrų ir pasiimi honorarą. O kaip yra iš tikrųjų? Kiek laiko užtrunka visas procesas – nuo fotosesijos idėjos iki jos įgyvendinimo ir nuotraukų retušavimo?

Visai neseniai skaičiavau, kad su susirašinėjimu, planavimu, pačia fotosesija, nuotraukų atrinkimu ir retušu – užtrunku maždaug 24 valandas su vienu asmeninės fotosesijos klientu. Darbas tikrai nėra lengvas, ypatingai dėl to, kad susiduri su labai daug skirtingų žmonių, poreikių ir energijų, tačiau man absoliučiai kiekvienas fotosesijos įgyvendinimo žingsnis ir jo įvairovė teikia labai didelį malonumą. Negalėčiau skųstis savo darbu, net kai būna labai sunku!

Kas dirbant fotografe yra sunkiausia, o kas lengviausia, labiausia artima širdžiai?

Sunkiausia yra tai, kas darbe nėra susiję su kūryba. Man asmeniškai sunku prašyti pinigų, nešti sunkias lempas ir nedaryti nuolaidų visiems, kai visi taip gražiai bendrauja. Norėčiau turėti vadybininką, kuris prižiūrėtų šią verslo pusę, o aš galėčiau tiesiog kurti.

Be abejo, darbe smagiausia kliento reakcija, kai fotosesijos metu rodai, kokie gražūs kadrai pavyksta ir tuo pačiu, kai nusiunti galutines, sutvarkytas nuotraukas. Laimingas klientas man kelia patį didžiausią džiaugsmą. Gaunu labai gražių padėkų ir jaučiuosi galinga galėdama suteikti kitam žmogui tiek laimės.

Ar fotografija – pelninga profesija?

Tikiu, kad bet kokia profesija gali tapti paklausi ir pelninga žmogui, kuris atsiduoda savo aistrai, moka save parduoti ir tiki savo jėgomis.

Papasakok, kokia buvo tavo daryta įspūdingiausia fotosesija? 

Klientas mane ir kolegą nuskraidino į Prancūziją, gyvenome kalnuose, rūmuose, kuriuose savaitė laiko kainuoja virš 100 000 eurų. Turėjome net privatų šefą. Įdomu tai, kad tuo metu fotografavome ne žmones, o 13-ka šuniukų, kurie su savo dresiruotojais buvo atskraidinti iš viso pasaulio.

Projekto vadovas sugalvojo, kad šiuos rūmus nori pareklamuoti lyg juose būtų apsistoję šuniukai. Nuotraukose šuniukai plaukiojo baseine, jiems buvo nupirktos prabangių automobilių žaislinės versijos, šuniukai mėgavosi SPA malonumais, bare užsisakinėjo kokteilius, skrido sraigtasparniu, romantiškai žiūrėjo filmus ir t.t.

Ši patirtis buvo lyg sapnas, nelabai supratau, kas vyksta, kol gyvenau rūmuose su 13-ka šunų. Nelabai suprato ir mano sekėjai, kai dalinausi užkulisiais, nes ši fotosesija buvo labai netradicinė, bet ją prisiminsiu visą likusį gyvenimą.

Ne paslaptis, kad daugelis fotografų Lietuvoje vasarą išgyvena iš vestuvių fotosesijų. Tuo tarpu pati esi ne kartą minėjusi, kad vestuvių fotografijos – ne tau. Kodėl?

Seniau turėjau daug problemų su sveikata ir visada būdavo šansas, kad ryte nepakilsiu iš lovos. Jaučiau per didelę atsakomybę, tad nusprendžiau nerizikuoti kitiems sugadinti gražiausią jų dieną. Dabar situacija pasikeitė, tačiau didelio poreikio vestuvėms nepajaučiau. Galbūt jis atsiras, jei turėsiu antrą pusę ar kursiu šeimą, kitaip žvelgsiu į įsimylėjėlius. Dabar aš noriu atskleisti kiekvienos merginos individualų vidinį grožį, po to bus galima šalia joms pastatyti antrą pusę (šypsosi).

Kaip dažniausiai kyla idėjos fotosesijoms? Kas tampa tavo inspiracija?

Klausant muzikos, pajutus stiprią vidinę energiją, pamačius įspūdingą lokaciją ar modelį. Užtenka vieno komponento ir visa fotosesija man iškart stovi prieš akis. Belieka surasti visas puzlės detales, jog ją įgyvendinčiau. Su komanda dirbu tada, kai turime klientą, aiškiai žinantį ko nori, bet net ir tokiu atveju dažnai gaunu paskatą išsakyti savo nuomonę ir daryti savaip. Be galo vertinu tokį klientų pasitikėjimą.

O ar pati mėgsti stoti prieš objektyvą?

Tiesą sakant, negaliu pakęsti. Dievinu kontrolę, kai objektyvas mano rankose, o ką daryti prieš jį stovint – nelabai žinau. Dėl to labai stengiuosi padėti klientams, nes suprantu, ką reiškia nejaukiai jaustis ir neturėti patirties pozavime. Kai juos matau, galiu patarti kaip pozuoti, bet padėti sau – niekaip.

Ar tiesa, kad net ir per objektyvą gali matyti pozuojančių emocijas – jei žmogus blogos nuotaikos, ar slegia išgyvenimai, tai atsispindės ir kadruose?

100 procentų – taip! Esu pasiūliusi klientui perkelti fotosesiją mano sąskaita viduryje darbo, nes mačiau, kad jis mintimis kažkur kitur, matyt, slėgė kažkokie asmeniniai išgyvenimai. Visada sakau, kad net „išspaudus“ šypseną, modelis visada prisimins, kaip fotografuojantis jautėsi iš tiesų, tad bet kokia kaina stengiuosi padėti žmogui apturėti gerą laiką.

Kokią taisyklę taikai fotografuodama žmones? 

Labai atsargiai šneku apie žmogaus išvaizda, net jei manau, kad sakau komplimentą. Pasitaiko, kai merginos man papasakoja prieš 10 metų iš fotografų išgirstų netinkamų komentarų, tad puikiai suprantu, kaip tai jas paveikia. Stengiuosi suprasti, kur yra jautrios ribos kiekvienam žmogui ir jokiu būdu jo nesutraumuoti. Fotosesija turi atnešti pasitikėjimo savimi, o ne jį sugriauti.

Tavo nuomone, kuo fotografo darbas yra išskirtinis ir unikalus?

Žmonių, kuriuos sutinku įvairove. Fotosesijos metu dažnai išlenda žmogaus tikrieji kompleksai, mintys apie save, tai išduoda ir kūno kalba, ir reakcija į padarytas nuotraukas. Įdomu stebėti kaip žmonės pozicionuoja save socialiniuose tinkluose ir palyginti tai sutikus juos realybėje.

Jei nebūtum fotografė, kokią profesiją norėtum išbandyti?

Turiu savo tris svajonių profesijas: lenktynininkė, režisierė ir groti už DJ pulto. Tikiu, kad prie kiekvienos jų dar teks artimiau prisiliesti... (šypsosi)

Gretos Kuliušaitės fotografijų galerija: