Greta Štreimikytė: negalią turinti lietuvė anksčiau net nesvajojo apie aukso medalį

Gretos šeima į Dubliną išsikraustė, kai jai buvo penkiolika. Tuo metu regėjimo negalią turinti lietuvė nepuoselėjo jokių ambicijų tapti atlete, bet užteko vienos mokyklos sporto šventės, kad viskas kardinaliai pasikeistų. Sulaukusi dvidešimties Greta jau buvo laikoma viena sparčiausiai kylančių sportininkių visoje Airijoje, o sėkmę lydėjo pasiūlymas tapti šios šalies piliete. Po ilgų svarstymų bėgikė apsisprendė – troškimas dalyvauti Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse nugalėjo. Tąsyk Greta finišo liniją kirto ketvirta – nuo bronzos medalio ją skyrė vos kelios sekundės. Pralaimėjimo kartėlis bėgikės nesustabdė, tad šiemet ji buvo nepralenkiama.

Koks jausmas apėmė suvokus, kad tapote Europos čempione?

Tą akimirką pernelyg negalvojau. Kirtusi finišo liniją žinojau, kad laimėjau, bet tuo metu labai norėjau pasveikinti merginas, kurios varžėsi kartu su manimi. Reikėjo šiek tiek laiko, kad suvokčiau ir įvertinčiau pergalę. Tikrasis suvokimas atėjo, kai stovint ant nugalėtojų podiumo užgrojo Airijos himnas. Tik tada supratau, kas nutiko. Galvojau, Dieve, pirmą kartą Airijos himnas skamba todėl, kad laimėjau aukso medalį... Džiaugsmo ašaras man visgi pavyko sutramdyti. Nusprendžiau jas palikti Tokijo parolimpinėms žaidynėms – tikiuosi, pakliūsiu į komandą.

Vienas dalykas yra medalis ant kaklo, visai kas kita – palaikymas, daugybė sveikinimo žinučių... Nesitikėjau, kad tiek žmonių palaikys ir džiaugsis mano pergale. Man labai pasisekė, nes ne tik Airija, bet ir Lietuva mane palaikė. Tiek aš, tiek mano mama sulaukėme daugybės sveikinimo žinučių ir skambučių iš Lietuvos. Sveikino net tie žmonės, su kuriais ryšys jau seniai nutrūkęs. To visai nesitikėjau, tad vis galvojau: kuo aš to nusipelniau?

Svarbios pergalės užkrauna atsakomybės naštą. Kaip sekasi su ja tvarkytis?

Po pergalės Berlyne sutikti žmonės vis sako, kad dabar jau bus medalis po medalio. Bet nėra taip paprasta. Medaliai ant medžių neauga (juokiasi).

Dabar spaudimas tikrai padidėjo. Kita vertus, pergalės suteikia motyvacijos, drąsos ir tikėjimo savimi. Tai man turėtų padėti. Nors beveik neabejoju, kad artėjant naujoms varžyboms vėl lygiai taip pat jaudinsiuosi ir dvejosiu dėl savo jėgų.

Per parolimpines žaidynes Rio de Žaneire likote tik per plauką nuo medalio. Ar nenumuša ūpo momentai, kai atrodo, kad medalis jau ranka pasiekiamas, bet kartu – taip toli?

Neslėpsiu, būna skaudu. Pernai rungiausi pasaulio čempionate – tąsyk mane nuo trečios vietos skyrė tik viena sekundė. Kaip sako airiai, bittersweet. Tačiau tais metais buvau patyrusi traumą, tad vien patekimas į tokio lygio čempionatą prilygo laimėjimui.

Varžybos be medalių užgrūdina, motyvuoja sportuoti dar tikslingiau, dar daugiau, apgalvoti, ką darai gerai, o ką – blogai. Tuomet susiimi ir stengiesi viską išanalizuoti, kad tų ketvirtų vietų būtų kuo mažiau (juokiasi).

Vadinasi, neaplanko mintys pasitraukti iš sporto?

Manau, kiekvienas atletas turi tokių minčių. Tarkime, man sezonas prasidėjo gerai, bet galiausiai nepasiekiau tokių rezultatų, kokių norėjau. Buvo liūdna, tačiau būtina suprasti, kad ne visi čempionatai baigiasi pergalėmis. Juk ir negali visą laiką sektis. Man labai patinka posakis, kad nesėkmę gali priimti kaip pralaimėjimą arba kaip mokymąsi. Aš renkuosi antrą variantą. Ir tai yra mano, kaip atletės, kelionė. Ji nesibaigia vienu kitu pralaimėjimu.

Papasakokite, kaip apsisprendėte tapti Airijos piliete.

Sprendimas nebuvo skubotas – neva man pasiūlė atstovauti Airijai ir aš iškart gavau šios šalies pasą. Buvo labai daug apmąstymų ir diskusijų. Kalbėjausi su šeimos nariais, kad išgirsčiau kuo daugiau skirtingų nuomonių šiuo klausimu. Galiausiai nusprendžiau, jog taip bus geriau. Juolab kad labai myliu Airiją – tai nuostabi šalis, kur yra mano namai. Be airių rūpinimosi ir tikėjimo mano jėgomis nebūčiau ten, kur esu dabar.

Tik dėl vieno dalyko buvo labai liūdna – juk turėjau atsisveikinti su lietuvišku pasu. Labai to nenorėjau, bet neturėjau kito pasirinkimo. Tikiuosi, ateityje nutarimai bus pakeisti ir lietuviai, kurie išvažiavę į kitas šalis, neturės priimti tokio sunkaus sprendimo, koks teko man. Jei vėliau keisis įstatymai ir bus galima susigrąžinti Lietuvos pilietybę, bandysiu tai padaryti.

Kita vertus, pasas mažai ką reiškia, nes širdyje vis tiek esu lietuvė ir tuo didžiuojuosi. Lietuva mane suformavo kaip asmenybę, to niekas niekada nepakeis. Visada stengiuosi tai priminti tiek kitiems, tiek sau pačiai.

Jūsų regėjimo negalia įgimta?

Mano istorija šiek tiek sudėtingesnė. Esu viena iš trynukų – turiu brolį ir sesę. Mes gimėme per anksti, todėl visi atsidūrėme inkubatoriuje. Buvau silpna, tad per didelis kiekis deguonies man išdegino akių tinklainę. Taip dar kūdikystėje praradau regėjimą. Lietuvoje buvo atliktos gal trys operacijos bandant jį sugrąžinti. Galiausiai tėvams pavyko mane išvežti į Švediją, ten buvo atlikta eksperimentinė operacija.

Ji kainavo išties daug. Tėvai ieškojo finansavimo visais įmanomais kanalais. Juk jie buvo dar visai jauna šeima, auginanti trynukus. Žinau tik tiek, kad Nijolė Oželytė padėjo mano tėvams gauti finansinę paramą. Jeigu ne ji, kažin, ar šiandien bent šiek tiek matyčiau. Po eksperimentinės operacijos praregėjau kaire akimi, bet vis dar nieko nematau dešine.

Į Airiją išsikėlėte būdama penkiolikos. Kokių skirtumų pastebėjote, kas labiausiai stebino pirmaisiais mėnesiais?

Pradžia buvo gana sudėtinga: reikėjo laiko prisitaikyti prie naujos šalies, kultūros, kalbos. Pirmieji metai buvo sunkūs vien dėl to, kad iš specialiosios aklųjų ir silpnaregių mokyklos Vilniuje perėjau į bendrojo lavinimo. Visa tai man buvo nauja, bet šiandien galiu pasakyti, kad ši patirtis išėjo tik į gera. Sakyčiau, Lietuvoje reikia kuo daugiau tokių mokyklų. Nereikia slėpti žmonių, turinčių negalią, juos reikia integruoti į visuomenę. Kai to nepadarome, regintieji nežino, ką daryti sutikus neregį ar silpnaregį. Jie griebia už rankos ar kitaip išmuša iš vėžių, bet tai daro ne iš blogos valios, o dėl neišmanymo.

Situacija Lietuvoje pasikeistų į gera, jeigu kuo daugiau neįgalių žmonių įsilietų į visuomeninį gyvenimą, nesėdėtų vieni. Štai Europos neįgaliųjų čempionate lietuvių sportininkai pasirodė puikiai – pelnė net aštuonis medalius. Apie jų pasiekimus reikia kalbėti kuo daugiau, reikia parodyti visuomenei, kad žmonės su negalia yra stiprūs, jų nereikia bijoti ar jaustis keistai atsidūrus šalia. Neturėtų būti sąvokų „jie“ ir „mes“. Taip, galbūt neįgalieji nemato ar nevaikšto, bet jie yra lygiai tokie pat žmonės.

Su kokiomis fizinėmis ar psichologinėmis kliūtimis susiduriate kasdieniame gyvenime?

Man labai pasisekė, kad turiu nuostabius tėvus. Jie mane augino lygiai taip pat kaip brolį ir sesę. Šeimoje niekada nebuvau išskirta dėl negalios, už tai tėvams esu labai dėkinga. Jų dėka ir pati savęs niekada neišskyriau iš minios, viską dariau taip, kaip pavykdavo.

Stengiuosi nesiskųsti ir naudotis regėjimu tiek, kiek galiu: kai kuriuos dalykus matau, kai kurių nematau... Niekada nesukau dėl to galvos. Taip, fizinių kliūčių yra mano gyvenime, tačiau susidūrusi su jomis prisimenu, kad vienintelis dalykas, kurio išties negaliu daryti, tai vairuoti automobilio (juokiasi).

Daugeliui liga ar negalia gali prilygti pasaulio pabaigai. Ką norėtumėte pasakyti į neviltį grimztantiems žmonėms?

Ką mes veikiame, kokius sprendimus priimame ir kaip jaučiamės – priklauso tik nuo mūsų pačių. Jeigu žmogus turi negalią, dar nereiškia, kad privalo save riboti. Jis turi gyventi ir tuo mėgautis. Nesakau, kad tai lengva, bet tikiu, kad verta pasistengti.

Galų gale gražių akimirkų gyvenime būna gerokai daugiau nei liūdnų. Žinau, žmonės gali sakyti, kad man lengva kalbėti, juk neva pasisekė – išvažiavau į Airiją, ten pasiekiau aukštumų. Tačiau viską mes susikuriame patys. Gali būti nelaimingas ir gailėti savęs arba ištiesti nugarą, eiti į priekį ir imti iš gyvenimo kuo daugiau. Aš pasirinkau antrą variantą, todėl ir esu ten, kur mane matote. Laimę susikuriame patys.

Kaip tapote sportininke?

Mano tėtis labai mėgsta sportą, o mama jaunystėje net buvo sprinterė. Natūralu, kad mūsų šeima visada buvo labai aktyvi. Gyvendama Lietuvoje dalyvaudavau kūno kultūros pamokose, šiek tiek bėgiodavau, bet į sportą rimtai nežiūrėjau. Viskas pasikeitė apsigyvenus Airijoje. Kai man buvo 17 metų, kūno kultūros mokytojas pasiūlė dalyvauti mokyklos varžybose. Tąsyk finišą pasiekiau antra. Tad mokytojas ir paklausė, ar manęs nedomina parolimpinis sportas? Apie tokį anuomet apskritai nebuvau girdėjusi, bet greitai užkibau. Po metų jau lankiau profesionalias treniruotes.

Kas, jūsų nuomone, turi daugiau įtakos sėkmei: įdirbis ar talentas?

Sunkus darbas yra pagrindinis sėkmės komponentas, be jo nieko nepasieksi. Pačių geriausių rezultatų žmonės pasiekia tiktai nuolat sunkiai dirbdami. Žinoma, genai taip pat turi įtakos, bet aš tikiu, kad įdirbis yra lemiamas veiksnys.

Kokia yra parolimpinių sportininkų padėtis Airijoje?

Ten visi atletai lygūs. Nesvarbu, tu esi parolimpietis ar ne, laimėjus pergalę visiems įteikiamos vienodos premijos. Nė vienas atletas neišskiriamas, ir tas lygybės jausmas labai svarbus. Tikiu, kad šiandien Lietuvoje to dar trūksta. Tačiau parolimpinis sportas yra gana jaunas – į jį mums vis dar reikia įdėti daug darbo ir jėgų. Viliuosi, kad ateis diena, kai Lietuvoje sportininkai bus vienodai finansuojami. Juk prakaitą dėl pergalių jie irgi lieja vienodai.

Kokie jūsų ateities planai? Apie ką dar svajojate?

Kad ir kaip banaliai skambėtų, sportas yra mano gyvenimas. Todėl ir ateities planai susiję su juo. Šiuo metu turiu du pagrindinius tikslus – pakliūti į pasaulio neįgaliųjų čempionatą ir parolimpines žaidynes Tokijuje.