Gretos Šapkaitės pasakiškų vestuvių akimirkos: „Sukūrėme filmo vertą meilės šventę“

Greta, tavo žinia, kad išteki, buvo tokia netikėta! Pristatyk vyrą, kuris emancipuotai moteriai apsuko galvą. 

Pačiai galva apsisuko! Dmitrijus yra Rusijos diplomatų vaikas, nuo mažens matęs daug pasaulio. Būdamas šešerių, mokyklą lankė Sirijoje, yra gyvenęs Singapūre, Dubajuje, o pastaruosius penkerius metus apsistojęs Monake. Beje, likus gal savaitei iki vestuvių sužinojome, kad jo senelis kilęs iš litvakų šeimos. Juokėmės iki ašarų: man reikėjo tiek blaškytis po pasaulį, kad susirasčiau vyrą, kurio šaknys siekia mano gimtąjį Vilnių. 

Anksčiau Dmitrijus turėjo didžiulį IT verslą, o dabar dirba nekilnojamojo turto srityje.

Visi greitai suskaičiuos, kiek metų judu skiria. Jauti, kad Dmitrijus – brandesnis, daugiau patyręs?

Kai kalba pasisuka apie amžiaus skirtumą, mums tai visada sukelia daug juoko. Gimimo data, parašyta pase, yra tik skaičiai. Nejaučiu, kad Dmitrijus už mane devyniolika metų vyresnis. Emociškai jaučiamės lygūs, nepastebime, kad dėl mūsų metų išsiskirtų požiūris į kokius nors dalykus. Beje, aš einu miegoti anksčiau už jį ir atsikeliu vėliau. Man greičiau pritrūksta jėgų kur nors bėgioti ar būti vakarėlyje. Kartais tikrai jaučiuosi už sutuoktinį vyresnė.  

Mudviejų bendravimas prasidėjo nuo vienas kito pažinimo keistomis aplinkybėmis, kai negalėjome net išeiti iš namų.

Džiaugiuosi, kad jis supranta ir palaiko veiklias moteris. Jei būna vyrų feministų, Dmitrijus – būtent toks gerąja prasme. Jei jo požiūris į moterį būtų kitoks, matyt, nebūtų įvykusi mūsų sąjunga. Neatsisakyčiau savo veiklų dėl santuokos, nes auksinis narvelis – ne man. 

Praėjusių metų pabaigoje per interviu mūsų žurnalui sakei, kad neturi antrosios pusės. Judviejų meilės istorija vystėsi labai greitai?

Už tai, kad esame kartu, turime dėkoti karantinui. Abu gyvename Monake, tad mūsų keliai kažkada kažkokiose kompanijose jau buvo susikirtę. Tik vienas į kitą nekreipėme dėmesio. O prieš penkis mėnesius buvome supažindinti. Tas susitikimas tapo lemtingas: karantiną praleidome kartu, bemaž kasdien kalbėdamiesi iki penkių ryto. Turbūt nesu taip gerai, giliai, iš esmės, nuosekliai pažinusi kito žmogaus, kaip šiandien pažįstu savo vyrą, nors mes kartu dar taip neseniai.

Ir aš, ir jis anksčiau buvome susituokę. Abu turime savo gyvenimo istorijas, kuriose yra ir skaudulių, stiprių išgyvenimų, ir klaidų, iš kurių norisi pasimokyti. Per tuos mėnesius mes vienas kitam viską išsipasakojome. 

Aišku, buvo ir nesusipratimų, žiežirbų, bet viską iškart analizuodavome, kad vienas kitą suprastume kuo geriau.

Pamatėme, kad sutampa mūsų dvasinės, moralinės, emocinės vertybės, – pasirodo, iš savo gyvenimo partnerių, antrųjų pusių tikimės to paties! Vienas prie kito mudu limpame lyg sviestas prie duonos. Nustebome, kokie įvairūs abu galime būti. Rimtai dirbame, bet mokame ir linksmintis. Per vakarėlį mudviem malonumas užimti, prajuokinti svečius, o apsisukę galime sėkmingai spręsti kokias nors logistikos problemas.

Mudviejų bendravimas prasidėjo ne nuo išorinių blizgučių: ne nuo pasimatymų ir romantiškų vakarienių, ne nuo prašmatnių apdarų ir gražių automobilių, o nuo vienas kito pažinimo keistomis aplinkybėmis, kai negalėjome net išeiti iš namų. Du mėnesius beveik neišlindau iš sportinių drabužių. Rūpėjo ne puoštis, o ar išgyvensime. Buvo tikrai baisu. Visiškas kosmosas, kai pagalvoji... Tačiau kai žmonės vienas kitam tinka, nesvarbu, kaip atrodo. Bendraujant neturi reikšmės – esi su treningais ar vilki vakarinę suknelę.

Kaip į tai, kad šalia mamos atsirado vyriškis, reagavo tavo Aaronas?

Sūnus iš pradžių bandė išsiaiškinti, ką aš labiau myliu. Na, o paskui jiedu pradėjo bendrauti, žaisti ir viskas susidėliojo į savo vietas. Aaronas žino, kad yra jo tėvelis ir yra Dmitrijus. Kiekvienas septynmetis tokioje situacijoje reaguotų skirtingai. Matau, kad sūnus jaučiasi komfortiškai, saugiai, ramiai, pastebiu, kad jis tapo dar drąsesnis. Dabar sako, kad jam mamytė yra meilė, o Dmitrijus – saugumas. 

Po tos ceremonijos abu pasijutome pasikeitę. Atrodė, kad dangus mus tikrai sujungė.

Bažnyčioje per ceremoniją sūnus man mojavo, siuntė bučinukus. O kai atvažiavome į šventės vietą Italijoje, apkabino, išbučiavo ir labai labai ilgai nepaleido. Klausiau, ar jis laimingas. Sakė, taip, nes labai myli mamytę. Man tai – didelis džiaugsmas. Vieną atžalą turi ir Dmitrijus: jo suaugusi dukra gyvena Maskvoje.

Kodėl taip skubėjote tuoktis? 

Per tuos pokalbius iki išnaktų spėjome prieiti ir iki vestuvių temos. Po karantino Dmitrijus mane nusivežė parodyti San Marino. Ten jis turi kur apsistoti, o aš toje nykštukinėje, vos šešiasdešimt vieno kvadratinio kilometro dydžio, respublikoje nebuvau viešėjusi. Ten Dmitrijus man ir pasipiršo.

Tuomet puolėme organizuoti vestuvių, nes supratome, kad arba turime spėti jas atšokti šią vasarą, arba teks nukelti nežinia kiek į ateitį – kol baigsis pandemija. Nė vienas nenorėjome laukti: mudu troškome į priekį eiti kartu, drauge daug ką veikti, kurti. 

Beje, išsirinkę vestuvių datą net paskambinome į Lietuvą astrologei – išsiaiškinome, ar tas laikas tinkamas mūsų sąjungai, taip pat – ar mes tarpusavyje tikrai derame. Įvertinome mudviejų kaip poros stipriąsias bei silpnąsias savybes ir numerologiniu aspektu. Į tai pažvelgėme atsakingai, nes nei aš, nei Dmitrijus nebenorime trečių vedybų. 

Mudu labai atsakingi žmonės. Iki vestuvių buvome atskiros stiprios asmenybės ir atiduoti save kitam taip paprastai nė vienam nepavyktų. Todėl bažnytinės sąjungos faktas mums buvo labai svarbus. Tai – tarsi mūsų santykių lūžio taškas, liudijantis, kad atiduodame vienas kitą bendrai šeimai.

San Marinas – tokia mistinė vieta... Kodėl svarbius įžadus vienas kitam ir prieš Dievą nusprendėte duoti ten?

Į Monaką mudu abu jau atsižiūrėję. O San Marinas, tas Italijos apsuptas miestas-valstybė, – be galo mažas ir nepaprastai gražus, vietiniai gyventojai – labai šilti.

Beje, ten tuoktis užsieniečiams atsirado galimybė tik prieš porą metų. Poros įteisina savo santykius Venecijoje, Milane, Karibuose, Tenerifėje, o mes pasirinkome San Mariną. Kai pradėjome rengtis vestuvėms, sužinojome, kad esame pirmoji viešesnė tarptautinė pora, kuri ta galimybe pasinaudojo. 

Svečiai sakė, kad tokių vestuvių dar nematė. Ir aš jaučiausi kaip sapne: negalėjau patikėti, kad viskas – tikra.

Tai dar gana šviežias dalykas toje šalyje, ji neturi patirties, tad mums kilo daug rūpesčių dėl dokumentų. Kaip rengėmės vestuvėms, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kai pasaulis galvoja tik apie COVID-19, kai daug kas nedirba, uždaryta, galėjau rašyti blogą. Surinkti visas pažymas, leidimus, kad vestuvės vyktų, kur mes norėjome, buvo tikrai nelengva.

Tie pasiruošimo šventei mėnesiai buvo tarsi dar vienas patikrinimas, ar tikrai norime šios santuokos. Rengdamiesi jai sustiprėjome ir kaip pora, ir kiekvienas atskirai kaip asmenybė. Įsitikinome, kad kai suremi pečius, sudedi galvas, sujungi širdis ir veiki – viskas tampa įmanoma. Mes net išvedėme formulę, kad vienas plius vienas yra ne du, o trys, nes susivienijus energija, jėgos tiek sustiprėja, kad gali nueiti labai toli.

Turbūt nesu taip iš esmės pažinusi kito žmogaus, kaip šiandien pažįstu savo vyrą.

Į vestuvių organizavimą pažvelgėme kaip į solidaus renginio organizavimą. Norėjome viską įgyvendinti taip, kad širdis dainuotų. Su Dmitrijumi į San Mariną atsivežėme Monake rengiamų tokių švenčių įspūdžius. Taip pat norėjome, kad jose būtų vietos, kurioje tuokiamės, autentikos, bet siekėme, kad vestuvės būtų išskirtinės. Mums padėjo labai stipri renginių organizatorė iš Italijos. Kartu tikrai sunkiai dirbome, bet rezultatas buvo nuostabus. Svečiai sakė, kad tokių vestuvių dar nematė. Ir aš jaučiausi kaip sapne: negalėjau patikėti, kad tai, kas aplinkui vyksta, – tikra.

Papasakok, kuo jums pavyko visus taip nustebinti.

Vestuvės truko tris dienas. Mūsų pažįstami, bičiuliai, artimieji išsibarstę po visą pasaulį. Deja, daugelį nuo kelionės sustabdė apribojimai. Nesulaukėme svečių iš Tel Avivo, Maskvos, Singapūro, Amerikos, ne visi kviesti žmonės atvyko ir iš Lietuvos. Tarkim, šiuo keistu laiku nerizikavo keliauti mano mamytė. 

Kai Europoje ir pasaulyje tokia situacija, ačiū Dievui, kad vestuvės apskritai įvyko. Mums pasisekė, kad prasmukome pro rakto skylutę ir surengėme įspūdingą šventę. Matyt, tai paskutinė didesnė fiesta prieš vėl užsirakinant savo šalyse ar net namuose.

Į vestuves susirinko keturiasdešimt svečių iš Monako, Prancūzijos ir Italijos. Kol pasiekė San Mariną, jie kelyje praleido ne vieną valandą. Mums atrodė nepadoru, kad žmonės dvi dienas skirtų kelionei, o vieną dieną galėtų pabūti mūsų vestuvėse. Todėl sumanėme pakviesti savaitgaliui, kad visi atsigautų, pasisemtų įspūdžių, džiaugsmo, meilės. Sukūrėme tarsi savo meilės filmą, kurio dalyviai buvo mūsų vestuvių svečiai.

Po torto pjaustymo, pirmojo jaunųjų šokio ir fejerverkų damoms iš viešbučio buvo atvežtos šlepetės.

Pirmasis, penktadienio, vakaras buvo skirtas pažinčiai. Visai netyčia sutikome moterį, kuri prieš keletą metų subūrė šamanus į asociaciją. Jos paprašėme surengti apsivalymo ceremoniją. Visada žavėjausi senovinėmis lietuvių apeigomis. Tai mūsų šventėje atspindėjo Italijos ir San Marino žiniuoniai. Su dūmais, būgnais, ugnimi apeigos atrodė įspūdingai – mūsų svečiai vaikščiojo tarsi nušvitę. Po karantino įtampos, po ilgos kelionės į mūsų vestuves atrodė, kad visi tarsi iškvėpė susikaupusį nuovargį ir su naujomis jėgomis susirinko į barbekiu ir kokteilių vakarą. 

Na, o šeštadienį įvyko tradicinių San Marino vestuvių apeigos. Mes buvome aprengti senoviniais jaunųjų apdarais, o paskui – pasveikinti miesto vardu su viduramžių eisena, kurioje dalyvavo aštuoniasdešimt istoriniais drabužiais vilkinčių karių, muzikantų. Gavome leidimą tą vakarą šventinę puotą surengti centrinėje San Marino aikštėje. 

Na, o trečią dieną prisiekėme prieš Dievą: santykius įteisinome svarbiausioje San Marino šventovėje – XIX amžiuje pastatytoje bazilikoje. Iš pagarbos Dmitrijui, jo šaknims tuokėmės pagal ortodoksų tradicijas. Ceremoniją stebėjo ir bazilikoje dirbantys katalikų kunigai, o vedė – ortodoksų dvasininkai.

Kiek mums teko įdėti pastangų, kiek gauti leidimų, kad tokios apeigos įvyktų! Per dvi paras du sykius lėkėme į Romą, mums padėjo ir merija, ir San Marino turizmo ministerija. Tačiau rezultatas pranoko lūkesčius. Apeigos man, anksčiau tokiose nedalyvavusiai, buvo labai įdomios ir atrodė labai stiprios. Po tos ceremonijos abu pasijutome pasikeitę. Atrodė, kad dangus mus tikrai sujungė. 

Kai svečiai išsiskirstė, su Dmitrijumi dar šokome, kalbėjomės – atšventėme savo vestuves ir mudu.

Na, o puotą kėlėme Italijoje – radome įspūdingą dvarą. Prie jo buvo paserviruoti stalai, vyko mano labai mėgstamos grupės „Smoma“ koncertas. Buvo taip gražu, kad būtume galėję rengti tiesioginę televizijos transliaciją. 

Po vidurnakčio, torto pjaustymo, pirmojo jaunųjų šokio ir fejerverkų damoms iš viešbučio buvo atvežtos šlepetės. Jos nusiavė aukštakulnius, ir prasidėjo audringi šokiai pievelėje. Buvo gražu, miela, šilta, linksma, visų akys žibėjo. Mes labai laimingi, kad į šventę susirinko artimi, brangūs ir TIKRI žmonės. Visi džiaugėsi vieni kitais, per tas tris dienas susibičiuliavo. Įtariu, kad net sulipo viena nauja pora! Tokia ilga vestuvių šventė buvo skirta pirmiausia tiems, kurie pas mus atvyko. O kai svečiai išsiskirstė, su Dmitrijumi dar šokome, kalbėjomės dviese – atšventėme savo vestuves ir mudu.

Žiūrėkite vestuvių akimirkas: