Grožis ir centimetrai: kaip kito moters idealas po Antrojo pasaulinio karo?
Meilei neįsakysi. Galima įsimylėti merginą, kuri turi tūkstantį ir vieną trūkumą, ir nematyti jų. Galima pamilti už juoką, už protą, už tai, kad gerai lošia pokerį ar visada pameta pirštines. Tas klausimas „už ką?“ – būrimas iš kavos tirščių, o ir kiekvieno asmeninis dalykas. Istorija mėgsta kištis į kitų reikalus ir daryti išvadas – kad viskas būtų suskaičiuota, archyvuota ir tvarkingai dulkėtų spintose. Net tokie dalykai, kaip moters trauka.
Meilė gal ir akla, bet truputį pavaldi gaujos instinktams. Ir kai kalbama apie seksualumo ar grožio idealus, vyrai tikrai nesispraudžia į kampą, sakydami, kad jiems į tai nusispjauti. Nespjauname ir mes. Ta proga – trumpa istorijos pamoka.
Veneros
Jei damos apsiribotų medžiotojų instinktu, seksualumo samprata turbūt nekistų ir amžiams įstrigtų Bermudų trikampyje: 90–60–90. Priešingą lytį visada traukia tai, ko ji pati neturi: krūtys, plona talija, platūs klubai. Todėl smėlio laikrodžio forma yra vienintelis stabilus seksualumo rodiklis net tada, kai mada iš jos šaiposi.
Imant ne pačią tolimiausią praeitį, Veneros figūra atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Žmonės skubėjo džiaugtis gyvenimu, o pagrindinė to džiaugsmo išraiška buvo seksas. Veiksmas – gana intymus, bet patvirtintas dokumentiškai: pokaryje prasidėjo neregėtas kūdikių bumas. O tam, kad moteris pagimdytų 3–4 vaikus, reikėjo krūtinės ir klubų. Kartais jų prireikdavo net iki pradedant kūdikį: nusilpusios ekonomikos metais apvalios formos reiškė, kad moteris nebadauja, nevargsta, kad vaikai bus sveiki ir gražūs.
Fiziologinius dalykus galima papildyti praktiškais. Seksualinės revoliucijos anuomet nebuvo nė kvapo, kūdikiai gimdavo santuokoje. Bet vyrų po karo stipriai trūko ir gauti jų ne vienam kartui, o „iki karsto“ buvo ne juokų darbas. Trūko ir laiko paieškoms: netekėjusi dvidešimtmetė jau turėdavo senmergės statusą. Vyrams užkariauti reikėjo sunkiosios artilerijos ir tai buvo dar vienas argumentas vešlių formų naudai.
Belytės kampuotos figūros asocijavosi su karu, kurį visi norėjo pamiršti kaip blogą sapną. Net lygūs plaukai atrodė neseksualūs ir geriausi merginų draugai buvo bigudžiai, o ne deimantai. Mada taip pat bodėjosi karo paveldo. Jos tendencijų buvo daug, bet tik Christiano Dioro New Look driokstelėjo kaip bomba: po kuponų sistemos ir taupymo programų sijonas iš 23 metrų audinio buvo toks vau, kad dėl jo galėjai parduoti sielą ir net kokį nors organą.
Marilyn Monroe, kaip „produktas“, tapo kūdikių bumo epochos simboliu, moteriškumo etalonu, tačiau tikroji Monroe nemylėjo vyrų ir neturėjo vaikų.
1953 m. pradėjo eiti „Playboy“ žurnalas. Pirmajame jo viršelyje buvo Marilyn Monroe – meto stiliaus ikona, sekso dievaitė. Ir – geriausia Holivudo investicija. Monroe užteko natūralaus seksualumo ir žavesio, bet tapti idealu padėjo profesionalai: aktorės judesiai, juokas, veidas, plaukai buvo jų darbo. Kūnas – taip pat.
Jai buvo siuvami specialūs „profesiniai“ drabužiai ir baltiniai, kažkokios beprotiškos liemenėlės su dvigubais skirtingų dydžių kaušeliais ir gumų sistema, korsetai, pritaikyti bambą siekiančioms suknių iškirptėms, diržai, slepiantys kelnaičių linijas, ir pan. Šiaip jau situacija buvo gana ironiška: Monroe, kaip „produktas“, tapo kūdikių bumo epochos simboliu, moteriškumo etalonu, tačiau tikroji Monroe nemylėjo vyrų ir neturėjo vaikų.
O konkurenčių ji turėjo daug, nes kinas anuomet seksualumą vertino labiau negu talentą. Jaunutei Sophiai Loren, kuri nevengė filmuotis topless, nereikėjo įrodinėti, kad jos duomenys (97–61–97) – natūralūs kaip pati motulė gamta.
Moterys, kurios manė, kad seksualumas ir protas netrukdo vienas kitam, dievino Grace Kelly ir kitas Alfredo Hitchcocko aktores. Audrey Hepburn (su plačiais Hubert’o de Givenchy sijonais) buvo idealas merginoms, kurioms nepatiko naivios blondinės įvaizdis, ir taip toliau. Atrodė, kad smėlio laikrodžio forma įsitvirtino kaip monarchija Anglijoje ir jau niekada nesitrauks. 1959 m. net pradėta gaminti lėlę Barbę, kad mažos mergaitės žinotų, kokius klubus ir krūtis turės užaugusios.
Dukrelės
Venerų kultas nuslūgo, kai užaugo kūdikių bumo vaikučiai. Ir visi draugiškai sutarė, kad jiems ne pakeliui su tėvais. Senukų problemos jaunimo nejaudino, niekas neskubėjo tekėti ir vesti, o kontraceptinių tablečių atsiradimas atvėrė tokius plačius horizontus, kad sugundyti priešingos lyties atstovą pasidarė paprasčiau, nei nusičiaudėti. Dingo platūs sijonai, suveržtos talijos, garbanos. Prasidėjo stačiakampių ir trapecijų aukso amžius. Dioro auklėtinis Yves’as Saint Laurent’as išdavė savo mokytoją kaip Judas Iskarijotas: perkėlė ant podiumo bitnikų ir baikerių gatvės madą. O kad vyrų neapimtų depresija, Mary Quant sugalvojo mini sijonus: tegu tie, kas nepatenkinti, spokso į nuogas kojas.
76–58–84 – taip atrodė ryškiausia septintojo dešimtmečio žvaigždė, 167 cm ūgio britė Twiggy.
Aktorių akcijos krito; seksualumo formulę dabar kūrė supermodeliai. Šių duomenys kėlė graudulį: 76–58–84 – taip atrodė ryškiausia septintojo dešimtmečio žvaigždė, 167 cm ūgio britė Twiggy. Skaičiai, aišku, neatspindi per žiedą pertraukiamų kojų, didokos galvos ir „tarantulo“ – dirbtinių, sulipusių ir taip tirštai nuteptų blakstienų, kad akys atrodydavo milžiniškos. Bendras vaizdas – kaip iš popieriaus iškirptos lėlės: gražu, stilinga, bet vis tiek – Osvencimas. O seksualumas? Pačios žinome: labai lengva įtikėti, kad gražiausia tai, kas yra mainstream’as.
Dar viena maišto prieš tėvus forma buvo „natūralumas“. Su dideliu klaustuku. Jaunosios ledi nepirko korsetų kaip mamos ir krūtis prispaudžiančių liemenėlių kaip jų senelės – džiazo epochos fleperės. Tačiau išsiversti be grožio industrijos nauja karta nemėgino. Supermodelis Jean Shrimpton atviravo, kad jai pakakdavo 40 minučių „natūraliai išvaizdai“ sukurti. Sunkiau sekėsi toms, kurioms trūko įgūdžių, kurios net patamsyje neprilygo Shrimpton ar Twiggy, o žurnaluose skaitė, kad būti kriaušės formos – tragedija.
Grožis ir seksualumas ėmė po truputį lemti socialinę padėtį kaip turtas ar prestižinis darbas.
Žurnalai beveik nemelavo: grožis ir seksualumas ėmė po truputį lemti socialinę padėtį kaip turtas ar prestižinis darbas. Atsirado dietologų, siūlančių savo paslaugas; jie susikrovė milijonus iš amfetamino, kurio prirašydavo svoriui mažinti. Prasidėjo anoreksijos banga. Džiūgavo odontologai ir chirurgai: pasidarė įprasta rauti krūminius dantis, kad įdubtų skruostai, ir šalinti apatinius šonkaulius.
Kita vertus, to meto sekso simbolių sąrašuose yra Anita Ekberg, kuri maudėsi fontane (Federico Fellini „Saldus gyvenimas“), tada dar gundančių apimčių Jane Fonda, neperkarusi Brigitte Bardot. Jau nekalbant apie Raquel Welch, kuri ne tik pribloškė vyrus reljefine figūra, bet ir fotografavosi reklamai („Negaliu sau leisti būti liesa“) – siūlė svorio pridedančius maisto papildus. O patyręs seksualumo ekspertas „Playboy“ spausdino Twiggy karikatūras, kuriose supermodeliui piešė kuo didžiausias krūtis.
Sveikuolės
Po truputį augo kita karta, žaidžianti su barbėmis. Šiek tiek apvalesnės formos jau nebaidė, o seksualumo viršūnė buvo ilgos kojos. Pastarųjų ilginimo darbai pirmiausia teko hipiams ir tai buvo liūdna patirtis: aukštos platformos sunkiai derėjo su alkoholiu ir narkotikais, tad išsuktos ar lūžusios kojos buvo skaičiuojamos ne šimtais – tūkstančiais. Tačiau iš esmės kūno proporcijas keitė ne mergaičių norai, o grožio ir kitos industrijos, pakitęs gyvenimo būdas. Atsidurti „Sports Illustrated Swimsuit Issue“ viršelyje tapo prestižo reikalu, bet anoreksiškiems modeliams ši svajonė buvo nepasiekiama.
Jane Fonda pradėjo aerobikos, fitneso ir jogos erą. Ėmė rikiuotis armija Džeimso Bondo draugužių, kurios buvo labai seksualios ir sportiškos. Griaudėjo serialai „Čarlio angelai“ ir „Gelbėtojai“, propaguojantys aktyvų gyvenimo būdą, įdegusį kūną, krūtų implantus. Galiausiai visų dėmesį prikaustė pulkas supermodelių: Elle Macpherson, Tatjana Patitz, Linda Evangelista, Cindy Crawford, Christy Turlington, Naomi Campbell, Claudia Schiffer, Nadja Auermann...
Šių merginų apimtys mažai kuo skyrėsi nuo magiškojo 90–60–90, bet aukštas ūgis ir labai ilgos kojos atribojo jas nuo žemų, mielų venerų epochos. Nors svarbiau buvo tai, kad supermodeliai iš reklamos uždirbdavo milijonus, atsidurdavo „Forbes“ sąrašuose, tapdavo brendais. Seksualumas pasidarė ne menamas, o tikras socialinis statusas.
Kiek naujesnis pavyzdys – Nataša Vodianova, mergaitė iš Rusijos gilumos, tapusi aristokrate ir dabar dalijanti labdarą. Bet tai – tarp kitko. Kas šiandien yra seksualumas, turbūt niekas neatsakytų. Neseniai Paryžius palūžo, pritarė kovai su nesveikai lieknais modeliais, ir dabar jas globojančioms agentūroms grės kalėjimas ar 75 000 eurų baudos. Vadinasi, tokių twiggy – daug ir jos – grėsmė, nes kai kas į tas mergaites lygiuojasi.
Kokį dar sugalvotume seksualumo etaloną? Angelina Jolie, kuri nusipjovė krūtis, nes jai rūpi ne ką apie tai galvoja Bradas Pittas, o sveikata? Gal Kim Kardashian: visi ja tarsi baisisi, tačiau kas sulaukia tiek instagramo sekėjų, kiek ši didžiojo užpakalio savininkė? Niekas. Dar yra tokia žydra modelių svajonė – „Victoria’s Secret“ angelai, neturintys nieko bendra nei su dangumi, nei su mada. Jas sieja tik labai žemiškas dizainerių noras parodyti erotizuotą šou, kuriame būtų sveiki kūnai, šiek tiek baltinių ir nebarškėtų kaulai…
O tikroji mada oriai kenčia neaiškią situaciją: skelbia vis naujas seksualias spalvas ar erogenines zonas, džiugiai krykštauja, kad kiauri boyfriend’ai vyrams potenciją kelia labiau už afrodiziakus. Nors madai nėra ko jaudintis. Kaip reikalai bepakryptų, seksualumo samprata plaksis tarp Dioro moteriškumo ir berniukiškos Chanel, o kada kas pirmaus – tik laiko klausimas.