Grupė „Antis“: „Vairuojame nedidelį laivelį milžiniškame popmuzikos okeane“

XXI a. Antrojo dešimtmečio „ANTIS“ vis dar svajoja. Skiriasi tik jų svajojimo sąlygos. Prieš tris dešimtis metų tikėję, kad muzika gali atnešti laisvę, dabar muzikantai sako: didžiausias visos mūsų valstybės žmonių tikslas – išsaugoti tą sunkiai iškovotą laisvę ir paversti Lietuvą unikalia ir išskirtine šalimi.

Niekada nestokoję ambicingų planų, tačiau taip ir neišsižadėję savęs, kultinė mūsų šalies grupė ruošiasi itin svarbiam įvykiui. Drauge su visa Lietuva minėsianti savo trisdešimtmetį, „ANTIS“ kviečia į išskirtinį koncertų turą „Zombiai atrieda atidunda!”. Trijuose šalies miestuose įvyks tai, ko Lietuva dar nėra mačiusi. Įspūdingame šviesų ir garso spektaklyje klausytojai turės progą žengti visu „ANTIES“ trisdešimtmečio keliu. Dar kartą išgirsti, pamatyti ir pajusti tai, dėl ko šis kolektyvas taip ir neprarado savo aktualumo.

Metų (o gal ir viso dešimtmečio) koncertuose Algirdo Kaušpėdo kariaunai talkins būrys jaunų, talentingų Lietuvos menininkų, kurių ambicijos ir užsidegimas – geriausias įrodymas, jog „ANTIS“ vis dar turi sparnus ir gali labai aukštai kilti.

Apie Zombius, Laisvę, Žmones ir, žinoma, pačią Muziką, manoMUZIKA.lt turėjo garbės kalbėtis su grupės lyderiu Algirdu Kaušpėdu bei „ANTIES“ nariu, kompozitoriumi, choro „Jauna Muzika“ vadovu profesoriumi Vaclovu Augustinu.

Per 30 „ANTIES“ gyvenimo metų subrendo ir trisdešimtmečių karta – ko gero paskutinioji, vis dar atsimenanti sovietmetį ir kartu mačiusi bei jautusi Lietuvos ideologinį, kultūrinį, socialinį ir politinį virsmą. Kokie, Jūsų manymu, yra „ANTIES“ bendraamžiai?

Algirdas Kaušpėdas: Apie jaunus žmones šiais laikais kalbėti yra sudėtinga todėl, kad šiandieninis jaunimas yra visiškai kitoks nei buvome mes. Aš vedžiau būdamas 22 metų. 23 pradėjau dirbti institute ir buvau palaidotas po galybe popierių. Dabar jaunimas savęs ieško iki keturiasdešimties, kol galų gale susiranda savo gyvenimo draugę, įsikuria namuose ir laimingai gyvena. Taigi, dabar viskas maždaug dešimtmečiu pasislinko pirmyn.

30-mečiai, mano manymu, yra labai jauni žmonės. Tačiau kartu jie yra ir visos šiandieninės Lietuvos pagrindas. Jie jau nebeturizombiškų programų, kurias turėjome mes. Jie – ne tik laisvi, bet ir nepriklausomi. O laisvė ir nepriklausomybė – tai dvi pačios svarbiausios žmogaus vertybės.

Tad jeigu su mūsų muzika išaugę šiandieniniai trisdešimtmečiai vis dar yra kartu – mums tai nepaprastai didelis džiaugsmas ir garbė.

Vaclovas Augustinas: Dėstydamas muzikos akademijoje dažnai susiduriu su tokiais žmonėmis.  Tačiau mano srityje dominuoja būsimi muzikantai.

Tiesą sakant, aš didžiulio skirtumo tarp mūsų – jaunų ir šiandieninių trisdešimtmečių nematau. Galbūt yra tam tikros mums svarbios detalės, kurias šiandieninis jaunimas traktuoja kitaip. Pavyzdžiui, laisvė, nepriklausomybė ar tėvynės meilė mums visuomet atrodė neliečiami bokštai. Deja,  kai kurie jauni žmonės šiuos bokštus priima kaip duotybę.

Tačiau nežiūrint į tai, šiandien aš matau labai daug motyvuotų trisdešimtmečių. Žinoma, yra ir nemažai tinginių, girtuoklių ir visiškai pasimetusių žmonių. Bet čia pat yra ir tokių, kurie jau seniai žino, ko nori ir to siekia.

Beje, supratau ir tai, kad mane labai stebina dar jaunesni žmonės – pavyzdžiui, pirmo ar antro kurso studentai, kuriems daro įspūdį „ANTIES“ muzika ir mano būvimas „ANTYJE“. Ir taip yra ne dėl smalsumo, o todėl, kad jie žino „ANTĮ“, žino jos muziką ir ją mėgsta.

„ANTIS“ savo muzikoje visada sakydavo tiesą. Pašiepdami, ironizuodami, įkąsdami laikmečiui, ideologijai ir tam tikriems gyvenimo principams. Karta, kuri augo ir klausėsi Jūsų devintajame dešimtmetyje šią kalbą skaityti išmoko. Tačiau ar gali jūsų muzikos ir tekstų nešamą žinutę nuskaityti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimęs žmogus?

A.K.: „ANTIES“ muzika niekada nebuvo pramoginė. Vienas jaunuolis kartą manęs labai taikliai paklausė: „Kas per atgimimas buvo Lietuvoje, kad alternatyva varė muzikinį traukinį į priekį?“. Supratau, kad tai tikrai geras klausimas. Juk iš tiesų „ANTIES“ muziką galime vadinti art-punku, art roku netgi ar postmoderniu punku. Bet kad ir kaip ją įvardytume, tai jokiu būdu nėra į pramogą orientuota pop muzika.

Tai ir yra esminė priežastis, kodėl dauguma šiuolaikinės muzikos klausytojų „ANTIES“ neklauso. Esame neformatas.

Jeigu tais laikais „ANTIES“ klausėsi todėl, kad daugiau nieko nebuvo, tai dabar mes atsidūrėme milžiniškame pop muzikos okeane, kuriame mūsų laivelis horizonte yra vos matomas.

Neįmanoma lyginti šiuolaikinio ir praėjusio konteksto. Girdėjau posakį: „Kai nėra žuvų, tai net vėžys yra žuvis“. Taip išėjo, kad dabar esame tas vėžys, kuris varo vėžį visai pop kultūrai (juokiasi).

Tačiau būtų sunku neigti „ANTIES“ kulto Lietuvoje egzistavimą. Esate, ko gero, vienintelė mūsų šalies grupė, kuriai širdyse jau daugelis pastatė paminklą dėl neginčijamo indėlio į šalies muzikinę, socialinę, netgi politinę kultūrą? Ko gero tai apskritai yra vienintelis kolektyvas mūsų šalyje, turintis tam tikrą neliečiamybės statusą.

A.K.: Būtų teisingiau sakyti, kad per 30 metų užsitarnavome patikimą reputaciją. Niekada neparsidavėme ir nenusiritome iki komercinių projektų. Manau, kad išlaikėme ir padorumą, ir veidą.

Labai svarbu paminėti ir tai, kad „ANTYJE“ augo asmenybės. Čia niekada nebuvo asmenybinių tragedijų. Niekas neapsivogė, nenusivažiavo. Grupei nenutiko to, kas nutinka daugeliui populiarių kolektyvų pop muzikos pasaulyje.

Nors mes visi šiek tiek ieškome, šiek tiek girtaujame, tačiau tai darome neišsiskirdami iš minios. Neturime nei išskirtinės šviesos, nei nepaprastos tamsos.

V.A.: Sutinku, kad „ANČIAI“ yra pastatytas savotiškas paminklas. Iš dalies galbūt pelnytai, iš dalies – galbūt kiek per daug idealizuotai. Kalbėdamas su žmonėmis jaučiu, kad labai nedaug kas galėtų paneigti šį „ANTIES“ kultą. Nežinau ką jie galvoja viduje, tačiau daugumai žmonių „ANTIES“ vardas ir didybė  yra triuškinanti. Jie patys net nežino kodėl (šypsosi). Esu labai laimingas, kad nedaugelis gali ištarti frazę: „Jūsų muzika yra niekalas“.

A.K.: „ANTIES“ kultas vis dar yra tebekuriamas. Tai įrodo ir filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pasirodymas. Šis ikonizavimas įvyko tikrai ne mūsų rankomis. Tai padarė 30-metė Giedrė Žickytė – jaunosios kartos atstovė, mus pamačiusi visai kitaip. Pakankamai žaismingai, tačiau kartu ir labai analitiškai.

Mes patys savęs niekada nedrįstume taip traktuoti. Ir taip yra dėl daugelio priežasčių – tiek dėl išvadų, kurios yra dviprasmiškos, tiek ir dėl to, kad iš mūsų pusės tai skambėtų ne visai skoningai.

Taigi, naujos kartos menininkų santykis su mumis yra tikrai betarpiškas. Štai į savo būsimus koncertus mes pasikvietėme Rafailą Karpį, Jazzu ar Merūną. Jie nedvejodami sutiko. Jiems – tai prisilietimas prie tikros faraono mumijos (juokiasi). Tai kaip galimybė pagulėti kartu grabe! Tai nuotykis. Tai – TIKRA.

Visada tikėjau, kad reikia turėti autoritetus. Ir tai yra labai svarbus mūsų tautos savivertės klausimas. Autoritetų gali būti daug ir įvairių. Tegul jie būna mūsų kultūros poliai, mūsų kultūros inkarai, leidžiantys jai tvirtai laikytis.

„ANTIS“ visa laiką kalbėdavo metaforomis. Ji geldavo nusistovėjusiai kultūrai, ideologijai, sistemai ir paviršutiniškumui. Tokios metaforos žavėdavo klausytojus devintojo dešimtmečio pabaigoje (nes kalbėti tiesiai šviesiai tiesiog nebuvo galima). Šiandien Jūs taip pat vis dar kalbate metaforomis. Vis dar geliate taip pat rafinuotai ir kandžiai, nors atrodo, kad atėjo laikas, kai galite kalbėti atvirai. Ar žmonės vis dar supranta metaforas? Ar jų vis dar reikia?

V.A.: „ANTIS” nei vienam iš mūsų niekada nebuvo išgyvenimo klausimas. Grupė nei vienam jos nariui netapo verslu ar uždarbio šaltiniu. Todėl mes esame laisvi ir šiandien tomis metaforomis kalbėti. Tai – mūsų išraiška. Neturime jokio poreikio pataikauti ar taikyti į madą.

Visgi manau, kad suprasti „ANTĮ“, gerėtis jos muzika ir transliuojamomis idėjomis reikalingas tam tikras pasirengimas. Kaip ir einant, pavyzdžiui, į Koršunovo ar Nekrošiaus spektaklius. Ne bet kas spektaklyje išsėdės net ir atvestas už dyką. Tad mes tikrai nesame populiarūs tiek, kad masės mūsų klausytų ir mus suprastų.

A.K. Pastebėjau, kad peržengdavusi tam tikro meninio kalbėjimo ribas, „ANTIS” tapdavo per daug deklaratyvi ir nebeįdomi. Esu tai pajutęs tam tikrais grupės gyvenimo tarpsniais. Tačiau mūsų, kaip menininkų uždavinys yra kalbėti provokatyvia kalba.

Norime provokuoti mąstyti ir pabusti. Provokuoti jaustis nekomfortiškai. Nesiekiame savo klausytojų patenkinti. Greičiau priešingai – klausydami mūsų jūs pajusite nepasitenkinimą. Tačiau būtent tai ir yra provokacijos esmė.

Kita vertus, šalia provokacijos turi būti ir lyderystė. Kiekviename kalbėjime turi būti vektorius, vedantis į tam tikrą šviesą, įžvalgą ir įkrovą. Galbūt netgi į naują savižiną. Tai mums labai svarbu.

Tai, kad provokuojate, akivaizdu ir šiandien: savo koncertiniame ture kviečiate žmones telktis „išzombinimui“. Ar tikite, kad tokiai metaforiškai provokacijai šiandien klausytojai pasiduos?

A.K.: Pradžioje tuo šiek tiek abejojau. Tiksliau, stipriai abejojau. Bet… Prieš kelias dienas Šv. Kristoforo mokykloje skaičiau paskaitą. Aktų salėje susirinko daugiau kaip 400 žmonių – visa mokyklos bendruomenė nuo devintokų iki dvyliktokų. Pajutau labai didelį ryšį su jais. Pamačiau, kad jie velniškai susidomėję tuo, ką aš jiems pasakoju. Sakyčiau, jie netgi buvo nuščiuvę nuo tokių atvirų ir paprastų kalbų. Paskaitos pabaigoje sulaukiau daug ovacijų.

Keista, nes paskaitos esmė buvo pasakyti paprastą tiesą: nebūkite zombiais, o būkite žmonėmis; nebūkite vaikščiojančios programos – tapkite asmenybėmis. Ši idėja jiems taip tiko ir patiko, kad aš jau pradedu tikėti, kad iš tiesų žmonės ateis ir norės būti laisvi, sąmoningi ir pilietiški.

Ar galima teigti, kad pagrindinę jūsų koncertinio turo žinutę padiktavo ir pakitęs geopolitinis kontekstas?

A.K. Be jokios abejonės. Pradžioje mes galvojome kuri mintis turėtų būti vedanti. Svarstėme, kokį „ANTIES“ paveldą galime panaudoti, kad jis būtų įtaigus ir tikras.

Visgi pasirinkome populiariausios mūsų dainos priedainio šifrą. Kažkada tai mums tebuvo pokštas. Dabar jau – nebe. Kažkada zombius tiesiog apdainavome, tačiau šiandien tai tapo labai rimtu mūsų manifestu. Juk iš tiesų reikia gyventi švariai. Turime išsivalyti savo aplinką ir savo galvą. Nebeturime laiko laukti.

Kai manęs kartą paklausė, kas bus po 30 metų, aš atsakiau: bus tie patys daugiabučiai. Nes prieš trisdešimt metų statyti nerenovuoti daugiabučiai stovi ir dabar. Bet prieš 30 metų mes tikrai nežinojome, kad sugrius sovietų sąjunga. Tai buvo kapitali naujiena!

Kai 1984 metais pradėjome pokštauti, norėjome šiek tiek paįvairinti savo kasdienybę. Norėjome bent truputėli išlįsti iš užprogramuotų zombių kiauto. Ir štai, po šešerių metų įvyksta stebuklas, apie kurį patyliukais svajojome, bet kuo negalėjome patikėti.

Tačiau šiandien esame per daug įsitikinę, kad po 30 metų mes išlaikysime savo Valstybę, Nepriklausomybę ir Laisvę. Ar nebus taip, kad praėjus 6 metams imsime graužti nagus, nes būsime viską praradę? Todėl gyventi reikia dabar. Dabar reikia išsizombinti. Dabar, o ne rytoj reikia kabintis. Negalime atidėlioti.

Turime visomis jėgomis gerinti savo kokybę. Privalome ugdyti save ir kitus. Lietuva gali tapti stebuklingos gerovės šalimi, į kurią visi nori važiuoti, su kuria visi nori draugauti ir kurios niekas nenori liesti. Nes ji tiesiog yra nuostabi šalis!

O kaip tai padaryti?

A.K.: Labai paprastai. Gerinti kokybę ir kiekvieną dieną galvoti apie savo zombį. Tiesą sakant, procesą galima apibūdinti dviem žodžiais: BŪTI ir KURTI. Būti savimi, būti tas galingas generatorius, kuris gali. Ir kurti. Ne grožėtis savimi ar ilsėtis, o kurti ir statyti. Potencialo – tikrai labai daug.

Ar yra dalykų, kurių „ANTIS“ gailisi? Ar turėdami galimybę atsukti laiką, ką nors būtumėte darę kitaip?

V. A.: Prisimenu laiką, kai „ANTIS“ nustojo būti. Emociškai buvo labai skaudu. Bandėme ieškoti priežasčių, kaltųjų. Pradėjome svarstyti, gal kažką darėme ne taip… Tada atrodė, kad tai buvo grupės pabaiga. Tačiau po 20 metų įvykęs grupės atgimimas mums leido įvertinti praeitį. Tada supratome, kad būtent taip ir turėjo įvykti. Kitaip būti tiesiog negalėjo. Todėl manau, kad „ANTIES“ istorijoje nereikėtų nieko keisti. Netgi jeigu turėtume galimybę gyventi iš naujo.

Ar vėl pradėjus groti kartu viskas buvo taip pat, kaip ir auksiniame devintajame dešimtmetyje? Ar „ANTIS“ visiškai tokia pati?

V.A.: Manau, kad taip. Mes išlikome tokie patys nuoširdūs, o santykiai tarp grupės narių yra tokie patys nuostabūs. Ir tai yra faktas, kurį aš labiausiai vertinu iš „ANTIES“ fenomeno.

A.K.: Mes esame draugai. Jeigu to nebūtų, vargu ar būtų atsiradusios priežastys vėl rinktis ir daryti kažką. Mes tiesiog pasiilgstame vienas kito.

Tad grupės gerbėjai gali būti ramūs – „ANTIS“ nebeišsiskirs?

A.K.: Kaip bus – taip bus. Laikas parodys. Dabar norime gerai pasiruošti savo koncertiniam turui, per kurį parodysime visa tai, ką „ANTIS“ išgyveno per 30 metų. Bus tikrai įspūdinga.

Papasakokite apie savo koncertų turą „Zombiai atrieda atidunda!”. Kodėl žmonės turėtų ateiti į šiuos koncertus ir ką juose ras tiek grupės gerbėjai, tiek ir tie, kurie paminklą „ANČIAI“ vis dar stato savo širdyse?

A.K.: „ANTIS“ ypatinga tuo, kad ji yra velniškai sinergiška. Būdami kartu mes galime dalytis didžiule energija. Ir, sakau tai labai atsakingai, tuo gali didžiuotis ir pasigirti toli gražu nedažnas kolektyvas.

Kiekvienas grupės muzikantas – asmenybė. Tačiau tik būvimas kartu „ANTĮ“ paverčia galinga. Šįkart prie mūsų prisijungs dar ir labai talentingų jaunesnių Lietuvos kūrėjų komanda – Jolanta Rimkutė, Gytis Ivanauskas, Emilis Vėlyvis, Saulius Baradinskas, Giedrė Žickytė.  Turime labai gerų pagalbininkų, kurie nori ir gali šį renginį padaryti ypatingą.

Mūsų koncertai bus labai gilūs. Toks yra šių koncertų tikslas ir garantuoju, kad atėję žmonės tikrai nenusivils.

Jei jau prakalbote apie tikslą, prisipažinkite, ar „ANTIS“ turi vieną didelį ateities tikslą?

A.K.: Aš į šį reikalą žiūriu filosofiškai, todėl taip ir atsakysiu: tikslo nėra. Yra tik procesas. Gyvendamas supratau, kad tikslai yra kaip vagonai su gėrybėmis. Tik pažiūri – ir jie jau prikrauti. Tačiau pastatę juos į priekį nebematote kur važiuoti. Tiesiog stengiamės, kad priekyje esantys vagonai būtų pilni šlovės, pinigų ir populiarumo.

Deja, per šiuos tikslus tiesiog nematyti laisvės. Todėl garvežys turi būti priekyje. O prieš jį – neaprėpiamas pasaulis, su visomis galimybėmis, palaima ir džiaugsmais.

Grupės „ANTIS“ koncertų datos:

• Šiauliuose – gruodžio 20 d.
• Vilniuje – gruodžio 29 d.
• Kaune – gruodžio 31 d.