Grupė „Imbieras“: „Mokėmės bendrauti ne tik kaip grupės nariai, bet ir draugai“

„Band To Watch“ serijoje pasirodė alternatyvaus roko grupė „Imbieras“, kurie savo skambesyje derina energiją, ramybę ir subtilius liaudies muzikos motyvus. „Prieš pradėdami groti kartu, vienas kito nepažinojome – buvome „sumesti“ į vieną grupę be jokios chemijos“, – taip savo pradžią šiandien prisimena grupės nariai: vokalistė ir gitaristė Aistė Narbuntaitė, bosistė Toma Mockutė, būgnininkas Mantas Kraskauskas ir gitaristas Martynas Buslius.

– Koks yra jūsų pirmasis prisiminimas su muzika?

Aistė: Kai buvau mažytė, su šeima dažnai žiūrėdavome muzikinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Prisimenu, kaip gavusi dovanų mikrofoną, su broliu dainuodavome dainas būtent iš „Kelio į žvaigždes“. Nuo to momento ir prasidėjo mano muzikos era.

Martynas: Pirmasis prisilietimas prie muzikos įvyko penktoje klasėje, kai pradėjau lankyti folkloro ansamblį.

Toma: Lankiau specializuotą muzikos ugdymo mokyklą „Suzuki“. Dainavau chore, tačiau mokytoja sakė, kad dainuoju ne itin gerai. Tada tikrai negalvojau, jog mano gyvenimas ateityje kaip nors siesis su muzika. Tačiau penktoje klasėje pradėjau klausytis roko muzikos ir pati nustebau, kad natūraliai kilo noras mokytis groti gitara.

Mantas: Mano vieni pirmųjų prisiminimų apie muziką taip pat susiję su „Kelias į žvaigždes“. Būdamas mažas, dainuodavau Merūno Vitulskio dainą „O, gražuole“ ir švepluodamas tardavau „pagazuole“, o per pirmąjį savo koncertą darželyje dainavau Vaido Baumilos „Myliu“.

– Kokią muziką groja „Imbieras“?

Aistė: Grojame alternatyvų roką, į kurį įpiname folkloro elementų.

Toma: Apibūdindami grupę, atkreipiame dėmesį ir į pavadinimą. Kaip ir imbieras, mūsų muzika – saldžiai aštri.

– „Imbieras“ susibūrė prieš penkerius metus, bet su dabartiniu sąstatu grojate trejus metus. Kas, bėgant laikui, pasikeitė labiausiai?

Mantas: Tarp senojo grupės etapo ir dabartinio – didelis skirtumas. Skiriasi skambesys, pasirodymų kokybė. Asmeniškai, net gėda prisiminti, ką grojome, kai vadinomės dar kitu vardu.

Aistė: Labiausiai keitėsi kūryba – naujos patirtys suteikė įkvėpimo ir naujų temų muzikai. Nuo kažko viskas turi prasidėti ir dabar gera matyti progresą. Nors, susibūrę dar mokykloje, darėme daug klaidų, o dainos buvo saldžios, vis dėlto, kad ir kokia ta pradžia bebūtų, ji svarbi.

Martynas: Tikriausiai kone kiekvieno paauglio svajonė – groti grupėje. Anksčiau grojome primityviai, per daug negalvodami, o dabar pradedame mąstyti apie visą ko struktūrą.

Toma: Man atrodo, lūžis įvyko per pirmą mūsų akustinį koncertą, kuriam daug ruošėmės ir pajutome, kad mums įdomu ne tik garsas, bet ir pasirodymo vaizdas, scenografija, emocijų perteikimas.

– O kokios buvo didžiausios pamokos per šį laiką?

Mantas: Supratimas, kad tu valdai sceną, o ne scena valdo tave. Padaręs klaidą, gali ją išspręsti įvairiausiais būdais.

Aistė: Per šį laiką daug mokėmės bendrauti ne tik kaip grupės nariai, bet ir draugai. Svarbu išmokti atsiverti ir nebijoti pasakyti, kas rūpi.

Mantas: Mūsų grupę sujungė muzikos mokytojas. Prieš pradėdami groti kartu, vienas kito nepažinojome – buvome „sumesti“ į vieną grupę be jokios chemijos. Anksčiau net nepasikalbėję pradėdavome groti, o po pasirodymų iš karto išsiskirstydavome.

– Koks yra įsimintiniausias jūsų momentas ant scenos?

Aistė: Akustinis koncertas, kai scenoje buvo tiek daug emocijų, kiek dar gyvenime nesame jautę. Taip pat įsiminė koncertas Lukiškių kalėjime 2.0, kuriame grojome iki šiol didžiausioje scenoje.

Toma: Taip pat EP „Jaudulys“ pristatymo koncertas, kuriame patys pasirodymui statėme sceną.

Martynas: Dar vienas įsimintinas koncertas, kai grojome Kaune, „Olimpas“ vasaros terasoje, o šalia vyko vestuvės ir labai garsiai grojo „Hiperbolė“ daina „Vasara“. Tuo metu mes turėjome groti vieną ramiausių savo dainų, bet garsas iš šono buvo toks stiprus, kad galiausiai pritarėme ir patys pradėjome dainuoti „Vasara“.

– Kas sudėtingiausia jaunai ir kylančiai grupei?

Martynas: Susirasti patalpą repeticijoms ir įrašų finansavimas.

Aistė: Negali iš karto sukūręs kūrinio jį išleisti – įrašymo procesai vyksta lėtai ir brangiai, o tai varžo.

– Ką iš lietuvių muzikantų rekomenduotumėte išgirsti gyvai?

Toma: „Sraigės Efektas“, „Abii“, o iš mažesnių – grupė „Frizz“, „Saulės Dievas“.

Mantas: Mane žavi, ką grupė „Akli“ daro akustiškai.

Aistė: „Abudu“ visada įdomūs dėl savo scenografinių sprendimų, jų koncertai prilygsta spektakliui.

Martynas: Jei kalbame apie sunkesnę muziką – „Akli“, o apie populiaresnę – Free Finga.

– Kokios dainos niekada neatsibosta klausyti?

Aistė: „Abudu“ ir Free Finga – „Blogas svečias“.

Martynas: Anthony Hamilton – „Charlene“ ir „Led Zeppelin“ – „Going to California“.

Mantas: „All Them Witches“ – „Rats In Ruin“ ir „Red Hot Chili Peppers“ – „Turn It Again“.

– Albumo rekomendacija.

Aistė: Gabrielės Vilkickytės – „Rūpintojėlis“.

Mantas: Phoebe Bridgers – „Punisher“.

Martynas: Free Finga „Plastika“ albumas. Nors tikriausiai daugelis jau jį klausė, bet nežinau, ar Lietuviškoje muzikos dar kas nors pasiekė tokį aukštą lygį, kalbant apie įrašo struktūrą. Iš užsienio – SADE – „Love Deluxe“.

Toma: „Radiohead“ – „In Rainbows“ ir „Sraigės Efektas“ albumas „Klaidosklaida“.

– Pasidalinkite įspūdžiais iš „Band To Watch“ koncerto.

Toma: Maloniai nustebino tai, kiek daug žmonių susirinko mūsų paklausyti – erdvė buvo visiškai pilna. Senokai grojome savo įprastą, ne akustinę programą, taigi buvome išsiilgę ne tik šilumos ir jaukumo, bet ir energijos.

Mantas: Vienas iš maloniausių koncertų, kokiuose teko groti. Smagi publika, aplinka.

Aistė: Koncertas labai maloniai nustebino ir iš techninės, ir iš emocinės pusės. Esame turėję nemažai prastų patirčių garso atžvilgiu, todėl dažnai baisu dirbti su nauja komanda, bet lūkesčiai buvo su kaupu patenkinti. Gera dalintis muzika tokioj aplinkoj, kurioje mintys sukasi aplink tai, ką norim papasakoti.