Grupės „alt-J“ siela G. Ungeris-Hamiltonas: „Gali arba būti sėkmingas, arba tūnoti užsidaręs namuose“
Užvaldžiusi nepriklausomą muzikos sceną šiandien „alt-J“ yra viena iš labiausiai stebinančių ir įkvepiančių muzikos grupių pasaulyje. Vasario 6 dieną pirmąjį savo koncertą Lietuvoje surengsiantys britų atlikėjai kuria įkvėpti knygų, aplink juos besitelkiančio pasaulio ir senų muzikos įrašų. Aišku tik viena – jų skambesio su niekuo kitu nesumaišysi. Sintezatoriumi grojantis Gusas Ungeris-Hamiltonas (28) sutiko pasikalbėti apie penkerius metus grupės neapleidžiančią sėkmę ir jausmą, užplūstantį matant minią žmonių, visiškai užvaldytą tavo kuriamo meno.
Grupė „alt-J“ daug kartų pelnė prestižinius apdovanojimus, koncertavo didžiausiuose pasaulio festivaliuose. Už pirmąjį albumą „An Awesome Wave“ buvote apdovanoti vienu labiausiai muzikos pasaulyje vertinamu „Mercury“ prizu. Ir vis dėl to... Kieno įvertinimas jums svarbiausias? Muzikos kritikų, šeimos, gerbėjų?
Sakyčiau, gerbėjų. Pats dažnai skaitau, ką apie „alt-J“ kuriamą muziką rašo profesionalai. Domiuosi kitų jaunų muzikantų įvertinimu. Bet jei mus pasieks blogi atsiliepimai apie naująjį darbą, o mes vis tiek galėsime surengti koncertą daugiatūkstantinei miniai – tai ir bus geriausias įvertinimas. Nuomonė, kuri rūpi – klausytojų.
Per visus karjeros metus, kokį įspūdį susidarėte apie šiuolaikinę muzikos industriją? Sunku išlaikyti populiarumą?
Esame įdomioje pozicijoje. Grupė atsirado tuo metu, kai įrašyti albumai po truputį traukėsi iš rinkos. Atrodė, kad leisti jų nebėra jokios prasmės, nes žmonės šiais laikais muziką siunčiasi internetu. Padarėme viską dėl vadinamojo pasitenkinimo. Taip, mes parduodame savo įrašus, esame populiarūs, bet kartais susimąstau, jog groję prieš 20 metų parduotume jų kur kas daugiau (šypteli). Smagu, kad esame iš tų laimingųjų. Sugebame sudominti.
Po pirmojo koncertinio turo grupę paliko gitaristas Gwilas Sainsbury. „An Awesome Wave“ pristatymo turas truko 23 mėnesius. Gwilas neatlaikė, nusprendė viską mesti. Tai ilgas laiko tarpas toli nuo namų. Bet likusieji tikimės, kad koncertiniai turai nesiliaus. Jei gali sau leisti daryti koncertinį turą – vadinasi, dalykai eina į gera. Taigi, kiekvieno pasirinkimas. Gali arba būti sėkmingas, arba tūnoti užsidaręs namuose.
Esate bent kartą gyvenime į sceną su grupės nariais žengę apsvaigę nuo alkoholio?
Stengiuosi to nedaryti. Karjeros pradžioje įsiminė pasirodymas, kai per festivalį žliaugė lietus, visų nuotaika buvo gan niūri, o mano sintezatorius permirko. Susierzinau ir vienu mauku išgėriau 4 bokalus alaus ir tris stikliukus viskio. Greitai apsvaigau. To daryti tikrai nereikėjo. Tačiau buvau jaunas ir tikriausiai tai buvo vienetinis atvejis. Tiesa, kartą Liverpulyje „apšildėme“ grupę „Wild Beasts“, netrukus išsiaiškinome, kad po šio koncerto laukia dar vienas. Susižvalgėmė... Ką? Kaip apie tai nežinojome! Su vaikinais šiek parūkėme marihuanos, buvo labai linksma. Jautėmės tarsi roko žvaigždės.
Kadaise „apšildėte“ žymias grupes, o dabar patys renkatės, kas maloniai nuteiks publiką prieš jums žengiant į sceną. Kokie tokio pasirinkimo kriterijai?
Svarbiausia – asmenybė. Jau sutikome daug puikių grupių, iki šiol su jų nariais gerai sutariame. Kai nukeliaujame į Ameriką net po keleto metų susitinkame. Muzika gali būti bet kas. Aišku, kad svarbiausia – kūrybiškumas. Marika Hackman, kuri šiandiena Vilniuje pasirodys drauge – puiki. Gera bičiulė, linksma su ja leisti laiką.
Iš ko semiatės įkvėpimo, jei kartais jo pritrūksta?
Skaitau knygas, vaikštau į parodas, klausausi senų muzikos įrašų. Įkvėpimas yra tarsi namo, o ne sienų statymas iš mažų plytų. Kartais grįžtu prie senų mūsų grupės skambesių. Susimąstau, ar galiu rašyti, rasti sprendimą.
Kada nors kūrėte muziką apimtas pykčio?
Gal tik keletą koncertų pagrojau. Kurti, kai esi piktas – neįmanoma. Po pirmojo albumo studijoje su vaikinais dažnai nesutardavome, pykdavomės. Vėliau iš to išsivystė diskusijos, tačiau ši emocija – neskirta kūrybai.
Koks tavo pirmasis atsiminimas, susijęs su muzika?
Namai ir mano tėtis, skambinantis pianinu. Nuo mažų dienų augau apsuptas garsų. Tiesa, nors dabar jis manimi didžiuojasi, tačiau būgnai ir gitaros – visiškai ne jo arkliukas. Tačiau būtent jam iki šiol esu dėkingas už tą pirmąjį, ryškų muzikinį prisiminimą, už mūsų grupės įvertinimą.
Dažnai kalbate apie knygas, daugelis gerbėjų jūsų grupę vadina moksliukų grupe. Kada randate laiko skaityti?
Bet kada. Po koncertų, tuo metu, kai atliekami garso, šviesų patikrinimai. Tai – hobis. Šiuo metu su savimi turiu knygą „Ugnis ir įniršis: D. Trumpo Baltųjų rūmų viduje“. Tikrai nemanau, kad tai mane įkvėps parašyti dainą, tačiau kas žino. Labiausiai mėgstu noveles.
Rūpi politika, tai, kas vyksta pasaulyje? Kokia jūsų nuomonė apie Didžiojoje Britanijoje įvykusį „Brexitą“?
Fantastiška! Žinoma, tai sarkazmas. Siaubinga. Tik labai maža grupė fanatikų mano, jog tai buvo gera idėja. Aukščiausi šalies politikai nemano, kad šie įvykiai kažkuo padėjo šaliai. Priešingai. Ir viskas, kas nutiko, bus įrašyta į istoriją. Dėl vieno kvailo referendumo.
Tai paskutinis koncertas Europoje, kokie jūsų planai, ar turėsite šiandien šiek tiek laiko atsipūsti, pasidairyti po Vilnių?
Dairausi pro langą, tikiuosi, jog prieš koncertą dar spėsiu pasivaikščioti. Lietuvoje dažnai sninga? Viskam pasibaigus tikriausiai atsisėsime kokiame bare, bet ilgai ten pasilikti negalėsime. Rytoj 4 valandą nakties išskrendame į Indiją.