Grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius: „Dažnai kuriu iš pykčio“

Benai, ką tau reiškia laisvė, kai kalba sukasi apie meną, kūrybą?

„ba.“ ir yra laisvė, o „ba.“ man – viskas.

Savimi pasitiki labiau nei karjeros pradžioje?

Visada dalį laiko skyriau ugdydamas pasitikėjimą savimi, grupe ir visa komanda, dirbančia kartu. Kuo esame atviresni vieni kitiems, tuo labiau tas pasitikėjimas auga. Pasitikėjimas vienas kitu matomas ir ant scenos.

Dažnai nebijai skambių frazių, aštrių pasisakymų. O kaip bendrauji artimų draugų rate? Tavo viešas veidas skiriasi nuo to, kurį mato žmonės ne iš pramogų pasaulio?

Stengiuosi, kad aštrūs pasisakymai nebūtų „iš oro“. Tiesiog kartais atsitinka dalykų, kurie prie jų priveda. Negaliu sakyti, kad draugų tarpe esu visiškai kitoks, nei ant scenos. Mano kūryba yra ganėtinai jautri, o jautrumo nesuvaidinsi. Esu ir toks, ir toks – tiek scenoje, tiek artimoje aplinkoje. Aštrių pasisakymų negailiu ir draugams, jeigu tam yra priežasčių.

Kurdamas galvoji apie politiką, žmonių tarpusavio santykius, šių dienų aktualijas?

Stengiuosi nesivaikyti madų ir nekalbėti aktualijomis savo dainose. Kalbu apie tai, kas svarbu man – „ba.“ kūryba yra paremta santykiais ir jausmais. Pasisakyti ar išreikšti nuomonę galiu ir ne dainomis, o dainos man yra būdas sudėti tam tikrą laikotarpį ar jausmą į eilutes.

Grupė „ba.“ šiais metais mini savo veiklos penkmetį. Bilietai iššluoti, koncertų laukia begalės gerbėjų... Kaip per tuos metus keitėsi tavo požiūris į populiarumą? Tai begaline laimė ar vis dėl to šiokia tokia našta?

Ir tas, ir tas. Man malonu, kad žmonės mus pastebi ir stebi. Aš džiaugiuosi, jog mūsų klausytojai kiekvienoje mūsų dainoje atranda kažką savito. Požiūris į populiarumą gal ir nepasikeitė, populiarumas tiesiog auga. Su tuo kovoti kartais sunku, bet čia asmeniniai reikalai. Stengiamės eiti savo keliu, laikytis savo idėjų ir nelįsti ten, kur nereikia. Galiausiai laimė vis tiek ima viršų.

Prieš keletą metų viename interviu sakei, jog Lietuvos muzikantai noriai su tavimi bendrauja, lengva tarp jų įsilieti. Tačiau muzikos industrija neretai gali greitai nuteisti. Dar nespėjai susidurti su profesionalų pavydu?

Spėjau, bet man p****j.

Tiki gyvenimu po mirties? Jei taip – koks jis tavo fantazijose?

Nežinau ar tikiu, ar ne, bet šiuo metu galiu atsakyti taip – nenorėčiau gyventi po mirties. Užtenka ir dabarties.

Dar visai pramuštgalvį vaiką tave gyrė A. Mamontovas. Mačiau jį ir dokumentinio filmo apie grupės „ba.“ veiklą pristatyme. Kažkada išsakyti komplimentai vienas kitam peraugo į tvirtą draugystę?

Man Andriaus kūryba, FOJE ir jis pats visuomet patiko tiek vaikystėje, augant, tiek dabar. Džiaugiuosi, kad jam patinka tai, ką darome. Atradę progą visada su juo persimetam keliais sakiniais. Smagu susimatyti.

Kadaise protestavai tyla, atsiribojai nuo žiniasklaidos. Tada norėjai nuotraukų prie pimpalų sienos, metei mokyklą, drąsiai ėjai ten, kur vedė pankiško gyvenimo taisyklės. Vis dar seki tą subkultūros diktuojamą gyvenimo būdą? O gal priešingai... Metams bėgant ėmeisi ieškoti kompromisų?

Nuotraukos prie pimpalų sienos norėčiau ir dabar. Manau, kad visuomet esu ganėtinai atsiribojęs. Turėjau daug progų dalyvauti įvairiuose projektuose, duoti interviu ir panašiai, bet daugumos jų atsisakau. Labai stengiuosi atsirinkti, kada kam yra tinkamas metas. Ieškoti kompromisų nuo pankiško gyvenimo? Dar nesu toks senas, kad reiktų nurimti. Dar ilgai elgsiuos taip, kaip man atrodo geriausia. Galbūt tai ir yra esminis mano ir grupės variklis.

Ar kada nors kūrei apimtas pykčio?

Žinoma, dažnai kuriu iš pykčio. Ir dažnai pykstu. Galbūt labiau viduje. Tai vienas iš jausmų, kuris įkvepia. Dainos ir kūryba sugeria išgyvenimus kaip kempinė.

Gailiesi bent vieno savo kūrybinio sprendimo, priimto norint save pažaboti, parodyti, kad neturi jokių limitų?

Ne.