Grupės „Faktas“ legenda Igoris Šifris – apie gyvenimą Vokietijoje, kruvinus laikus ir Žagarę

Interviu metu I.Šifris prisiminė „Fakto“ ir Sąjūdžio laikus, aptarė neramią šių laikų geopolitinę situaciją, tačiau labiausiai pokalbis sukosi apie naująją muzikanto kūrybą ir besimėgavimą pačiu procesu.

Šiandien „Spotify“ platformoje kiekvienas melomanas kelių klavišų paspaudimais gali atrasti nostalgija pulsuojančius I.Šifrio autorinius albumus „Prisiminimai“ ir „Sapnas“.

Igoris – ne tik muzikantas, bet ir kultūrinis tiltas. Hanoveryje jis tapo savotišku Lietuvos muzikos ambasadoriumi – Žemutinėje Saksonijoje įkūrė sėkmingai veikiantį muzikos klubą, kviečia vokiečius į Žagarės vyšnių festivalį, o Lietuvos vardą visada mini su didžiule pagarba ir meile.

Beje, liepos 26 d. I.Šifris kartu su savo projektu „Baltic Rock Project“ koncertuos netoli Kelmės ir scena dalinsis su legendiniu Chrisu Normanu.

Vokietijoje gyvenantis lietuvis taip pat planuoja solinį „Baltic Rock Project“ koncertą Vilniaus „Tamstos“ klube, o Palangos „Oldman“ ir „Vandenio“ klubuose I. Šifris surengs bendrą koncertą su kita ikonine Lietuvos grupe „Poliarizuoti stiklai“.

Nors šiandienos pasaulis neramus, muzikantas tiki, kad muzika – kaip ir Sąjūdžio laikais – gali būti stiprus taikos ir laisvės balsas.

Šiame interviu Igoris Šifris atvirai kalba apie kūrybinius pakilimus ir duobes, santykį su tėvyne, „Fakto“ laikus ir dabartinį gyvenimą Vokietijoje.

Tai pokalbis su žmogumi, kuris žino, ką reiškia stovėti ant scenos, kai Lietuvos laisvė dar tik gimsta. Tai žmogus, kuris šiandien, būdamas brandus kūrėjas ir atradęs save iš naujo, turi ką pasakyti apie gyvenimą, kūrybą ir įkvėpti naujas muzikantų kartas.

Atrodo, kad kartais reikia tiesiog nedaug – tik klausytis, išgirsti ir netrukdyti kalbėti.

MUZIKOS PAVEIKSLĄ KEIČIA PATIRTIES LAGAMINAS

Kuo šiuo metu gyvena Igoris Šifris – legendinės grupės „Faktas“ lyderis?

Gal tai ateina su brandos metais, bet šiuo metu norisi įamžinti savo dainas ir po savęs palikti kažkokį pėdsaką. Vieni sulaukę tam tikro amžiaus pradeda eilėraščius, knygas rašyti, kiti kuria filmus, o aš savo pėdsaką paliksiu muzikoje.

Pradėjau intensyviai dirbti įrašų studijoje ir dabar „Spotify“ platformoje galima rasti du mano autorinių dainų albumus. Dabar dirbu ties trečiuoju albumu. Dar sprendžiu, kurią muzikinę kryptį paliesti. Aišku, bet kuriuo atveju tai bus rokinė kryptis – galbūt bliuzrokas, progresyvaus, klasikinio roko niuansai ir elementai. Tai bus ryški melodija ir svarūs tekstai – ne „debesėliai“ ir ne „žvaigždės danguje“.

Kokie vaizdiniai galvoje iškyla pirmiausiai, kai atsisukate į savo muzikinės karjeros pradžią ir prisimenate grupę „Faktas“?

Aš mėgstu juokauti, kad esu praeities muzikantas. Buvau visose pradžiose, kai Lietuvoje kūrėsi „Roko klubas“, „Bliuzo klubas“, teko pereiti ir rokerių, ir bardų etapus.

Kuo užsiėmiau jaunystėje, užsiimu ir dabar. Skirtumas tas, kad dabar tai darau turėdamas tikrai nemažą patirties „lagaminą“.

Dabar mano kūryba nesustojusi, bet ji – smarkiai kitokia.Tai yra labai momentinis dalykas. Tie kūrybiniai niuansai ateina labai netikėtai, o tam reikalingas laikas ir ramybė. Pas mane kūrybai beveik visada reikalinga naktis, vienatvė, instrumentas ir ypatinga aplinka. Kartais šioje srityje, pripažinsiu, tam tikrus kūrybinius dalykus inspiruoja ir alkoholis. Nesakau, kad esu alkoholikas ir nuolat vartoju, bet mėgstu būti su žmonėmis atviras ir sakau taip, kaip yra realybėje (šypsosi).

O ką prisimenate iš Sąjūdžio laikų?

Pamenu, mes grojome Vilniaus sporto rūmuose, prie mūsų pribėgo gitaristas ir pasakė, kad prie prie Spaudos rūmų važinėja sovietų tanketės. Jie apšaudė ten esančius žmones. Supratome, kad vyksta kažkoks „kosmosas“. Tai buvo kruvinieji 1991 m. sausio įvykiai.

Taip pat buvo puolamas Televizijos bokštas, LRT televizija. Mano mama buvo televizijos darbuotoja ir yra man pasakojusi, kaip viskas vyko. Tai buvo rusų iš Afganistano atsivežti sovietų kareiviai, kurie LRT darbuotojus prirėmė prie sienos ir stovėjo su užtaisytais automatais. Mama grįžo namo visa išbalusi. Mano brolis buvo antro kurso Lietuvos policijos akademijos studentas. Jis buvo prie Seimo ir gynė Lietuvos parlamentą.

Kai pagalvoji, gerai, kad taikūs lietuviai nepasidavė provokacijoms, nes būtų buve tik blogiau. Sovietai tik to ir laukė, kad galėtų smogti mums dar labiau ir sunaikinti ką tik atgautą Nepriklausomybę.

Į ŽAGARĖS VYŠNIŲ FESTIVALĮ VILIOJA IR VOKIEČIUS

Kaip išgyvenote etapus, kuomet neturėjote ką pasakyti pasauliui „per muziką“? Kitaip tariant, kaip tvarkėtės su tuščiomis kūrybinėmis atkarpomis, su kuriomis savo kelyje susiduria absoliučiai visi muzikantai?

Kai pasineri į kasdienybę, šeimą, verslus, darbus, kūryba užsimiršta, pasilieka kažkur rezerve ir laukia, kol vėl bus ištraukta. Aš pats dabar save analizuoju – kodėl pas mane vėl prasidėjo toks naujas muzikinis pakilimas, atsirado kažkokia vidinė ugnis?

Pajaučiau netikėtą postūmį – įrašiau pirmą dainą ir gavosi, sakyčiau, visai neblogai. Tada atėjo aiški mintis – reikia įrašyti visą albumą ir tada vėl įvažiavau į tą visą muzikos kūrybos kelią. Dirbi, nes reikia. Atrandi save naujai – su didesniu muzikiniu ir pasaulio suvokimu svoriu.

Dar vėliau gimė idėja savo naują muziką įrėminti ne tik studijiniuose įrašuose, bet ir gyvuose koncertuose – taip gimė „Baltic Rock Project“. Ir šitas dalykas dabar važiuoja toliau – išgyvenu naują savo muzikinį atgimimą.

Jeigu pažiūrėtume į pasaulio roko muzikos istoriją, pamatytume, kad žymiausi muzikantai jaunystėje išsidūksta, o vėliau labai ilgai nieko nevyksta. Sulaukę tam tikro amžiaus, galbūt susitvarkę savo asmenį gyvenimą, gerbūvį, atradę save naujai, muzikantai vėl atgimsta. Taip buvo su „Kiss“, „Judes Priest“ ir t. t.

Gaila, kad žmogus gyvena taip trumpai. Kiek mes visko galėtume prikurti, jeigu gyventume 150 metų?

Kita vertus, gal ir gerai, kad mūsų laikas toks ribotas, nes tada stengiamės jį išnaudoti efektyviausiai, kaip tik galime. Jūs užaugote ir formavotės Šiaurės Lietuvoje esančiame Žagarės miestelyje. Savo gimtajam miestui esate dedikavęs netgi atskirą dainą. Ar šią liepą Žagarės vyšnių festivalis sulauks jūsų muzikinio pasirodymo?

Aš į Žagarę grįžtu 4 –5 kartus per metus. Vyšnių festivalyje esu gyvai dainavęs 3–4 kartus. Tai yra daugiau mano duoklė žagariečiams. Visi žagariečiai yra tarsi viena šeima, todėl šiam kraštui jaučiu ypatingą nostalgiją. Manęs niekada nepalieka tie vaikystės ir gimtinės ryšiai. Visada važiuoju į Žagarę vedamas sentimentų ir tai darau su didžiausiu malonumu.

Labai ir jus kviečiu į Žagarės vyšnių festivalį – tikrai atvažiuokite ir pajauskite to miesto ir festivalio aurą. Galiu daug kalbėti, bet geriausia būtų tai patirti pačiam.

Jeigu visgi reiktų įžodinti Žagarės ir jūsų santykį, kokius sakinius ir žodžius tam pasirinktumėte?

Negaliu to jausmo įvardinti tiksliai, bet jeigu nebūtų Žagarės, nežinočiau, kur važiuoti ir kur sugrįžti. Važiuoti į Ispaniją, Italiją? Gal ir gerai, juk ten šilta ir saulė. Bet ten nėra Žagarės, nėra parko, piliakalnio, Senosios vidurinės mokyklos, nėra tų žmonių, su kuriais vaikystėje „dūkdavai“. Nėra takelių, kuriais tu lakstydavai, nėra upės, kurioje tu maudydavaisi. Sugrįžimas į Žagarę man visada yra sugrįžimas į savo vaikystę ir patį save.

Jūsų gyvenimo, darbo ir kūrybinis kelias driekiasi nuo Žagarės iki Hanoverio. Kaip reflektuotumėte visą iki šiol nueitą muzikinį kelią? Ar jaučiatės išpildęs save, kaip muzikantą? Ar jaučiatės esantis ten, kur norite būti?

Sunku pasakyti. Likimas taip lėmė, kad aš čia atsidūriau. Nenoriu detalizuoti, kas ir kaip gavosi, nes tai užtruktų labai ilgai. Į Vokietiją atvykau kaip turistas ir nelabai ruošiausi čia likti. Mano planas buvo važiuoti pas savo tetą į Niujorką. Bet buvo tik noras, bet jokio supratimo, kaip tą padaryti su tarybiniu pasu (juokiasi).

Likau Vokietijoje kaip pabėgėlis, nes paprašiau politinio prieglobsčio ir ta integracija įvyko. Mes, europiečiai, galime ir sugebame labai greitai integruotis – mūsų tradicijos panašios, todėl čia jokių problemų nebuvo. Didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos ir visiems pasakoju, kaip čia gražu ir kokia tai gera šalis, o mano aplinkos ratas yra tikrai labai nemažas.

Esu labiau „analoginis“ nei „dirbtinio intelekto“ žmogus. Aš mėgstu su vokiečiais bendrauti tiesiogiai ir šitas momentas suveikia labai neblogai. Pavyzdžiui, daug mano pažįstamų vokiečių jau yra apsilankę Žagarės vyšnių festivalyje. Džiaugiuosi, kad vokiečiai klauso mano rekomendacijų ir atranda Lietuvą (šypsosi).

TIKI AUTENTIKA, JAUSMU IR GYVA MUZIKA

Muzika neabejotinai gali tapti puikia atsipalaidavimo ir pabėgimo nuo problemų terpe. Antra vertus, muzika svarbiausiais žmonijos istoriniais etapais taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Ypač dabar, kai vėl išgyvename neramius laikus...

Visiškai sutinku. Man labai gaila, kad mes, Europa ir JAV, nesugebame sustabdyti rusų ir toliau leidžiame jiems žudyti Ukrainos žmones ir vykdyti šį tautos genocidą. Tai – labai baisūs dalykai. Jeigu atvirai, niekada nemaniau, kad šiais laikais mes vėl kalbėsime apie tai, kad viena didžiausių Europos valstybių jau daugiau kaip trejus metus yra tiesiog naikinama ir visiškai neaišku, kas vyks toliau.

Iš istorijos mes žinome, kad per Vietnamo karą Amerikoje buvo didžiuliai protestai. Tada 1969 m. Vudstoko festivalyje Jimmy Hendrixas pirmą kartą su gitara sugrojo JAV himną ir šis pasirodymas įsirašė į muzikos ir politikos istoriją. Taip buvo išreikštas didžiulis protestas ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

Ar sutinkate, kad šiandien turėti muzikos grupę yra prabangus ir laikui imlus reikalas?

Ne tik šiais laikais. Taip buvo visada. „Faktas“ irgi išsiskirstė dėl to, kad atsirado per dideli nuomonių skirtumai – „čia mano, o čia jau ne mano muzika“. Mes buvome jauni ir nebuvome idėjiškai pasiruošę groti tą pačią ar bent jau panašią muziką ir ieškoti kompromisų. Kažkurį laiką dirbome viena kryptimi, papildydavome vienas kitą, bet tai netruko ilgai. Paveikė ir politinė situaciją. Gitaristas išvažiavo gyventi į užsienį, Arnas Vonzodas įkūrė grupę „Crazy Crow“, Gintas Banys sukūrė „Pelenus“ ir išsibarstėme kas sau.

Kadangi visas „Fakto“ dainas esu parašęs aš, šiandien be jokios sąžinės graužaties atlieku šias ir naujas dainas su samdomais muzikantais – „Baltic Rock Project“ grupe. Turime būgnininką Robertą Jocksą, kuris yra dirbęs su „Scorpions“ grupe, Sarah Connor. Beje, jis taip pat koncertuoja su kylančia Vokietijos „Ohrenfeind“ grupe, kuri yra vadinama naujaisiais AC/DC.

Su „Baltic Rock Project“ ir „Poliarizuotais stiklais“ šį pavasarį surengėme koncertą Vilniaus „Tamstos“ klube. Mano bičiuliai sakė, kad tai, ką norėjo išgirsti „Fakto“ laikais, pagaliau išgirdo 2025 m. (juokiasi).

Apibendrinant, džiaugiuosi, kad man pavyko Žemutinėje Saksonijoje atsistoti ant abiejų kojų. Hanoveryje turiu sėkmingai veikiantį muzikinį klubą, apie ką visada svajojau. Klube yra puiki aparatūra, akustika, galiu ten repetuoti ir kurti kada tik panorėjęs.

Kaip apibūdintumėte, kokį etapą dabar išgyvena Lietuvos, Europos ir pasaulio roko muzika?

Na čia reiktų daryti labai gilų ir globalų pjūvį. Nesu muzikologas ir nelabai galiu kažką pasakyti. Bet esu pastebėjęs tendenciją, bent jau Europoje, kad mes sugrįžtame į gyvą muziką. Buvo sintezatorių ir kompiuterių laikas, o dabar stebiu augančią tendenciją vėl į muziką „įpiešti“ gyvus instrumentus.

Pavyzdžiui, Eurovizijoje prieš kelis metus triumfavo roką grojanti italų grupė „Maneskin“. Maloniai nustebau, bet tai, kas atrodo nauja, yra tiesiog gera užmiršta. Jeigu prakalbome apie Euroviziją, tai su didžiausia šiluma prisimenu ir „LT United“ 2006 m. pasirodymą. Andrius Mamontovas surinko superinę kompaniją, turėjo aiškų tikslą ir tikėjo tuo, ką daro. Galima sakyti, kad apsimiegojusiai Europai davėme savotišką antausį. Bet tada ir turėjome rezultatą – 6 vietą. Tai iki šiol yra geriausia, ką sugebėjome pasiekti šiame konkurse.

Manau, žmonija vėl sugrįš į muziką, kai ji bus atliekama gyvai, o šiuolaikinės technologijos padės visa tai gražiai įrėminti. Svarbiausia vis tik yra autentika, širdis, jausmas. Į dainą turi būti įlietas jausmas.

Turite ištikimų gerbėjų ratą, kurie jus lydi viso gyvenimo kelyje. Kokią žinutę jiems norite perduoti šiandien, 2025 m. pavasarį?

Tie gerbėjai, kurie žinojo „Faktą“, o dabar žino „Baltic Rock Project“, jau nėra pirmos jaunystės, todėl, visų pirma, jiems ir sau reikia linkėti sveikatos (šypsosi).

Antra, linkėčiau ateiti į Lietuvoje vyksiančius mūsų koncertus ir pajausti tą dvasią, kurią bandome perduoti. Muzikinę programą, kurią man padeda įgyvendinti profesionalūs samdomi muzikantai, aš pavadinčiau tikra jausmų karusele. Pasidžiaugsime, paliūdėsime, pasijuoksime ir paverksime. Neabejoju, kad visi tie, kurie apsilankys koncerte, turės puikų laiką ir nuostabiai praleis laiką.

Galiausiai, iš žmogiškos pusės, linkiu gyventi taikiai ir konfliktus spręsti diplomatiškai. Linkiu toliau mylėti „sveiką roką“, gerbti vienas kitą. Labai nemėgstu apkalbų, pavydo, visiems linkiu tik paties geriausio. Mylėkime vienas kitą, draugaukime, gerkime viskį ar dar kažką, bet nekonfliktuokime. Labai norėčiau, kad pasaulio galingieji problemas spręstų ne karo būdu, o susėdę prie stalo. Eikite į barą, išgerkite ir apsikabinkite, bet nežudykite ir neskatinkite šių baisių dalykų.