Grupės „Saulės laikrodis“ įkūrėjas Gintautas Rakauskas: „Tokia muzika Lietuvoje nekuriama arba negrojama“
Metų pradžioje sėkmingai į Lietuvos muzikos sceną grįžęs ir pirmąją vinilo plokštelę „Lauke ir viduj“ išleidęs progresyviojo roko kolektyvas „Saulės laikrodis“ gegužės 18 dieną, po trisdešimties metų pertraukos leidosi į koncertų turą.
Grupė, gimusi praeitame amžiuje ir kitokioje santvarkoje, savo laikmečio klausytojus prisijaukino nesunkiai. Nuo 1979 metų studentų roko grupė, pasivadinusi „Saulės laikrodžiu“, sugebėjo išlaikyti savo muzikos aktualumą iki šių dienų.
1983 metais įrašytas „Saulės laikrodžio“ albumas „Lauke ir viduj“ metų pradžioje muzikos agentūros M.P.3 kartu su „Vinilo studija“ buvo išleistas vinilo plokštelės formatu ir visose skaitmeninėse platformose, o ištikimiausi grupės gerbėjai ir melomanai albumą jau spėjo išgirsti gyvai. Šiandien „Saulės laikrodis“ – tai Vaclovas Augustinas (klavišiniai, vokalas), Saulius Didžiulis (klavišiniai), Robertas Vilčinskas (būgnai, perkusija) ir Gintautas Rakauskas (gitara, bosinė gitara, vokalas).
Pasikalbėti apie „laikrodininkų“ dabartį ir ateitį sutiko grupės įkūrėjas Gintautas Rakauskas.
„Saulės laikrodis“ į sceną grįžta su dainomis, sukurtomis prieš tris dešimtmečius. Kodėl jūsų tuomet kurta muzika turėtų būti aktuali šiandien?
Pirmiausia, „Saulės laikrodis“ grįžta ir su naujo albumo kūriniais, kurį tikimės užbaigti dar šiemet.
Antra, „Saulės laikrodis“ turi muzikines tradicijas, kurias tęsime, sujungdami nutrūkusį laiką tarp 1983-ių ir 2017-ųjų.
Trečia, tokia muzika paprasčiausiai nekuriama arba negrojama Lietuvoje.
Koncertams pasirinkote Anykščius, Kauną ir Klaipėdą. Ar šių miestų scenoms turite ypatingų sentimentų?
Anykščiuose buvo vienas pirmųjų mūsų koncertų, Norėjome grįžti į tą tašką. Koncertinė programa taip pat primins senų laikų albumą „Lauke ir viduj“, vėliau pereisime prie naujos „Saulės laikrodis“ kūrybos. Visai smagu atsigręžti į praeitį ir įvertinti kaip toli šiandien nužengėme, kas yra svarbu ir kas išliko.
Ko klausydavote ir ko klausotės kelyje į koncertus?
Kelyje į koncertus neklausau nieko. Nebent reikia apmąstyti ar aptarti būsimas detales.
Man muzikos klausymas yra klausymas, be kojos mušimo į taktą ar dainavimo. Priklausomai nuo susikaupimo, jis dažnai trukdo vairavimui.
Grįžtate pas Lietuvos klausytojus su vinilo plokštele „Lauke ir viduj“, išleista trisdešimt keturiais metais vėliau, nei planavote. Ar patys perkate ir klausote vinilų?
Ne, vinilų nekolekcionuoju, turiu tik archyvą, prie kurio prisidėjau – „Anties“, „Ažuoliuko“, Vytauto Babravičiaus (Simo), Viačeslavo Ganelino, „Saulės laikrodžio“. Visą muziką stengiuosi pirkti, tuo palaikydamas autorius. Paskutinis pirkinys – Giedriaus Balčiūno-Jumbo albumas „Ritual zone“. Nesu vinilo fanas ir šiandien dažniausiai klausau skaitmeninį audiosrautą. Aišku, labai šildo dūšią prisiminimai, kuomet kosminiais keliais gauta grupės „Yes“ vinilo plokštelė „Tales from Topographic Oceans“, dedama ant „Accord“ patefono, prieš tai uždėjus naują adatą, o per rankas siunčiamas nuostabus Richardo Deano meno kūrinys – viršelis, verčiami tekstai.
Ar palaikėte ryšius su kitais grupės nariai tą trisdešimtmetį, kol grupė nevykdė jokios veiklos?
Palaikėme, bet dabar sakau – per mažai. Giedrius Kubilius (gitara) ir Robertas Griškevičius (klavišiniai) išėjo per anksti – dar galėjome nemažai nuveikti kartu. Mėgstu nuoseklų vystymąsi, tačiau atsidūrus ekonominių formacijų sandūroje, sunku išsaugoti viską, tuo labiau – nuoseklumą. Išlikimas ima viršų ir aš suprantu muzikantus, kurie groja „ne savo“ ir už pinigus. Turiu padėkoti aplinkybėms, kurios iš vienos pusės mane apsaugojo nuo šito, iš kitos – tai kainavo trisdešimt metų buvimo muzikos kūrybinėse dulkėse. Kartais pamąstau, kas būtų, jeigu būtų? Jei LTSR kompozitorių komisija nebūtų išformavusi „Saulės laikrodžio“ 1984 metais, tikrai būtume įrašę dar du albumus, kadangi daug dirbome. Manau, būtume įgavę virtuoziškumo ir tuo būdu pakėlę lietuvišką roko kartelę aukštyn, o gal būtume prasigėrę ir nusivalkioję. Kaip dainuoja mėgstamas Davidas Coverdale’as – „Who knows where the cold wind blows...“
Ką visi veikėte pauzėje tarp seno ir atgimusio „Saulės laikrodžių“?
Man muzikavimas yra hobis, kasdieną aš dirbu vadovo darbą ir tik laisvalaikiu muzikuoju. Kiti „Saulės laikrodžio“ nariai prisidėjo prie kitų grupių veiklos. Paminėsiu keletą – Vytauto Kernagio „Dainos teatras“, „Foje“, „Antis“.
Vinilo plokštelės pristatymo koncertas, o kartu – ir „Saulės laikrodžio“ sugrįžimas įvyko šį vasarį, muzikos klube „Tamsta“. Kokios publikos reakcijos sulaukėte?
Pilna salė, daug plojimų, geri plokštelės pardavimai bei daug autografų. Šilti publikos žodžiai, kad esame aktualūs – motyvuoja.
Ar titulas „progresyviojo roko pionieriai“ įpareigoja?
„Pionieriai“ – ne, o „progresyviojo roko“ – taip, todėl kad šiame stiliuje – mažai atsitiktinių žmonių. Groti progresyvų roką Lietuvoje neapsimoka, bet reikia, todėl ir grojame. Turime sąjungininkę – grupę „The Skys“. Turėsime ir daugiau.
Kokie „Saulės laikrodžio“ ateities planai 2017-iems?
Norime atvežti truputį saulės į Lietuvos miestus, o metų gale tikimės išleisti naują albumą. Jei viskas seksis, rudenį surengsime gala koncertą didesnėje Vilniaus salėje.
Artimiausi „Saulės laikrodžio“ sugrįžimai į sceną – gegužės 25 dieną Kauno „Renginių oazėje“, birželio 1 dieną Klaipėdos koncertų salėje.