Prieš kelias dienas iš Gruzijos grįžusi Agnė Zacharevičienė vis dar gyvena atostogų akimirkomis. Dešimt dienų su kompanija pas pažįstamus viešėjusi A.Zacharevičienė negaili gerų žodžių šaliai ir jos gyventojams bei nebejoja, kad dar kartą į Gruziją sugrįš.
„Gruzija – kontrastų šalis, kurioje gyvena nuostabūs, svetingi ir labai šilti žmonės. Pirmas įspūdis, kad tai – po karo atsigavusi šalis, su naujais ir didingais pastatais, daug investuojanti į senamiestį“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Agnė.
Svetingumui nėra ribų
LNK vakaro žinių vedėja atviravo, kad didžiausią įspūdį jai paliko kelionės metu sutikti žmonės, maistas ir kalnai. Kaip pasakojo Agnė, žmonių svetingumui Gruzijoje nėra ribų: jie tave laiko ne tik draugu, o savo broliu ar seserimi, rūpinasi, globoja ir duoda viską, ką tik gali atiduoti. A.Zacharevičienė juokėsi, kad draugai pasakojo, jog gruzinai neva net skolinasi norėdami pavaišinti, nes svečias svarbesnis už bet ką ir dėl jo verčiamasi per galvą.
„Mus pribloškė jų maisto kultas. Valgiai yra kraunami eilėmis, lėkštė ant lėkštės. Taip jie parodo savo turtingumą. Nesuvalgytas maistas, kurio būna tikrai daug, atiduodamas vaikų, senelių namams, vienuolynams“, – pasakojo televizijos laidų vedėja.
Didžiuojasi ir vynuogių degtine, ir adžika
Visi yra girdėję apie skanų gruzinišką vyną, todėl nenuostabu, kad kone šalies šeima gamina savo vyną ir verda čačą: naminę vynuogių degtinę. Agnė pasakojo, kad kompanijos vyrams nuskilo, nes jie stebėjo naminės vynuogių degtinės virimo procesą. „Gruzijoje tokia veikla – legali. Per kartą pagaminama apie 50 litrų šio gėrimo. Beje, šalies pasididžiavimas yra ne tik vynas ar čača, bet ir naminė adžika bei hinkaliai – naminiai koldūnai, kuriuos privalo mokėti skaniai gaminti kiekviena namų šeimininkė“, – portalui Žmonės.lt pasakojo moteris.
A.Zacharevičienei Gruzijoje taip pat didžiulį įspūdį paliko kalnai. Moteris ne tik keliavo, bet ir slidinėjo. „Kai pradėjome kilti į kalnus – užėmė kvapą. Tokia galybė, įvairiaspalviai medžiai, ežerai, kuriuos pakeitė avių bandos, sniegas, tekančios upės“, – kalbėjo Agnė. Kaip pasakojo moteris, jų kompanija su išnuomotais džipais aplankė vienuolynus, kurie pastatyti beveik trijų kilometrų aukštyje.
Paslaptingo krioklio paieškos
Moteris su bendrakeleiviais taip pat nuvažiavo prie paslaptingo krioklio, kurio tikslios buvimo vietos niekas iš keliaujančių nežinojo.
„Kelias baigėsi ir mes, išlipę iš automobilio, tęsėme kelionę pėstute. Mums vietiniai minėjo, kad krioklį rasti nelengva, bet neminėjo kad iki jo teks eiti net 2 kilometrus. Ir ne šiaip pasivaikščioti, o kopti į kalną. Pradėjome lipti nieko neįtardami, po 20 minučių sutikome pirmuosius keliautojus. Net bijojau klausti, kiek mums liko. Sutikti keliautojai pasakė, kad mums liko pusvalandis kelio: vandens nepasiėmėme, todėl gėrėme iš tekančių upelių. Kelio atgal nebuvo, nusprendėm kad turime pasiekti tikslą, nes buvome įpusėję“, – prisiminimais apie krioklio paieškas dalinosi Agnė.
Moteris prisipažino, kad buvo akimirkų kai manė, kad palūš, nes oras kylant labai išretėjo, deguonies buvo vis mažiau, kvėpuoti darėsi sunku, o kur dar nuovargis. Tačiau, pailsinusi kojas kelias minutes, Agnė atsigavo ir tęsė kelionę toliau.
„Priartėjome prie stataus skardžio. Vėl iškilo baimė, siauras praėjimas, eini kone keturioms, aplink uolos, šalta... Vardan ko? Tačiau, kai pasiekiau žalią tašką ant uolos, kuris žymi kelio pabaigą ir įveiktą distanciją, pasijaučiau nugalėtoja. Aš įveikiau save, dar dabar prisimenu tą nepaprastą jausmą. Tai buvo nuostabu“, – pasakojo A.Zacharevičienė.