„Guildhawk“ įmonės įkūrėja Jurga Žilinskienė: „Maži pasiekimai veda į sėkmę“

Iškilmingas karalienės Elizabeth II priėmimas Bakingamo rūmuose, susitikimas su ministru pirmininku Borisu Johnsonu Downing gatvėje, iškilmės Mansion House – lordo Londono mero rezidencijoje... Pasveikinti Jurgą ir „Guildhawk“, regis, nori visi. O ji pati apie savo pasiekimus linkusi kalbėti kukliai. Prieš 24 metus gimtinę palikusi moteris šiandien yra viena įtakingiausių Jungtinės Karalystės verslininkių, jai dirba tūkstančiai vertėjų 160-yje pasaulio šalių, o tarp klientų – teisininkai, verslo milžinai ir net Jordanijos karalius. Praėjusiais metais Jurgos įmonė buvo paskelbta „gazele“ – šį įvertinimą išsivysčiusi įmonė gauna, jei auga daugiau nei 20 procentų per metus. Jungtinėje Karalystėje tokių – vos keli procentai.

Jei to atrodo negana, dar Jurga išrado naują profesiją – jausmaženklių (emoji) vertėjo – ir net iš breksito sugebėjo išpešti naudos. Atrodo, kad užsispyrusiai lietuvei nieko nėra neįmanoma. „Svarbiausia – nepasiduoti ir smarkiai dirbti. Komandos lyderis turi būti pirmas stojęs į mūšį ir paskutinis jį palikęs“, – savo sėkmės paslaptį išduoda Jurga.

Ar prisimenate pirmuosius mėnesius Londone? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Į Londoną atvažiavau 1995 metais. Tada Lietuva tik žengė pirmuosius žingsnius kaip nepriklausoma valstybė, ieškojo savo kelio, identiteto. Pirmieji mėnesiai Didžiojoje Britanijoje buvo įspūdingi, stebino žmonių draugiškumas, atvirumas, gyvenimo sparta ir turtingas kultūrinis gyvenimas.

Šioje šalyje man sekėsi nuo pat pradžių, tad didžiausia dilema buvo, ką daryti toliau – studijuoti ar eiti dirbti? Ką turėčiau veikti galimybių kupinoje šalyje? Priimti sprendimą buvo didžiulis iššūkis, nes galimybės atrodė beribės ir knietėjo viską išbandyti.

Buvo momentas, kai svečioje šalyje jautėtės „pasiklydusi vertime“?

Labai keista, bet ne. Atvažiavusi jau gana neblogai kalbėjau angliškai, nes šios kalbos mokiausi dar Lietuvoje. Tačiau kalbos esmė nėra tik žodžiai. Kalba – tai ir kultūros suvokimas, šalies supratimas. Svarbiausia yra perprasti šalį.

Be to, Londone žmonės mane labai šiltai priėmė, atradau panašumų tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos. Nesvarbu, kad tuo metu Lietuva buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę ir vyko daug pokyčių. Lietuva turi labai gilias istorines šaknis, visai kaip Jungtinė Karalystė. Šis suvokimas ir panašus humoro jausmas nuo pat pradžių leido jaustis lyg namie. Visuomet sakau, kad atvažiavus į svetimą šalį svarbiausia patikrinti vietinių gyventojų humoro jausmą – jeigu jie juokiasi iš tų pačių dalykų ir situacijų kaip mes, vadinasi, nesklandumų nebus.

Esate viena sėkmingiausių verslininkių. Kaip pavyksta neužsisėdėti?

Mano nuomone, sėkmė negali būti matuojama nei gyvenimo pradžioje, nei jo viduryje, nei pabaigoje. Ar tikrai buvai sėkmingas, galima pasakyti tik tau palikus šį pasaulį. Nėra taip, kad atsisėdi ir mąstai, jog jau esi ko nors pasiekęs. Yra mažų pasiekimų, kurie veda į sėkmę. Senovės Kinijos filosofas Laodzi yra pasakęs, kad net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.

Sėkmės lydimas esi tada, kai tau jau išėjus iš gyvenimo kas nors pratęsė dalį tavo padaryto darbo. Tęstinumas yra labai svarbus dalykas. Išties sėkmingais laikau tuos verslo lyderius, kurie investuoja į žmonių švietimą, kuria mokyklas ir naudojasi savo įtaka, kad sukurtų saugią aplinką. Jei pažvelgtume į ryškiausius praeities lyderius, pamatytume, kad jie investavo į žmonijos ateitį ir gerovę. Manau, į tai mums reikėtų kreipti daugiau dėmesio.

Jums teko kada nors sukti galvą dėl pinigų?

Viskas priklauso nuo to, kaip nori gyventi. Nesu materialistė, todėl man atrodo, kad visko gyvenime turėjau ir turiu pakankamai. Bet jei į mano gyvenimą pažiūrėtų žmogus, turintis didesnių poreikių, galbūt jam atrodytų, kad kažko čia trūko ir trūksta.

Versle buvo visokių finansinių iššūkių – jiems kilus svarbu nepulti į paniką, o žiūrėti, kaip susitvarkyti. Esu įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo planavimo, ambicijų ir vizijos. Taip, ne visada viskas klostosi pagal planą, bet tikėdamas savimi ir nebijodamas klysti visada rasi problemų sprendimą. Verslas tuo ir nuostabus, kad jame išgyveni ir pakilimų, ir nuosmukių. Iššūkiai veda pirmyn ir padeda tobulėti.

Neseniai nustebinote pasaulį pristatydama jausmaženklių vertimo paslaugas...

Tai labai įdomus ir jaudinantis projektas. Emoji yra nuostabi kalba, kurią mes atrandame iš naujo. Simbolių sistemą naudojo dar senovės egiptiečiai. Senovės Egipto hieroglifai – vieni seniausių rašmenų pasaulyje, o dabar hieroglifai emoji pavidalu išgyvena atgimimą skaitmeniniame amžiuje. Ši kalba įveikė tradicinės kalbos barjerus – tai labai sunku padaryti. Vertimų versle dirbu gana ilgai, tad žinau, kaip tai sudėtinga.

Emoji populiarumas sparčiai auga, šie simboliai dažnai naudojami reklamos srityje, net teisėtvarkoje. Pavyzdžiui, šiandien trumposios žinutės tampa įkalčiais. Tokiais atvejais specialistai turi įsigilinti, kokioje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje buvo naudojami emoji. Kyla nesusikalbėjimo grėsmė, nes emoji evoliucionuoja, atsiranda skirtingų dialektų – tas pats paveikslėlis skirtingose šalyse turi skirtingas reikšmes. Ši kalba pamažu tampa sudėtingu objektu, kuriam jau dabar reikia vertėjų.

Jūs – organizacijos „Corporate Council for Women in Commerce“, vienijančios Londono verslininkes moteris, įkūrėja. Su kokiomis kliūtimis moterys susiduria versle?

Noriu pasidžiaugti, kad lietuviai geba atpažinti moteris lyderes. Mes turime daug puikių verslininkių, menininkių, politikių. Didžiojoje Britanijoje padėtis taip pat gerėja, aplinka jau palanki moterims versle, politikoje ir kitose svarbiose srityse. Ir pati priklausau vienai seniausių gildijų Londone – „Worshipful Company of Fruiterers“. Penkis šimtus metų skaičiuojančioje organizacijoje anksčiau buvo vien vyrai, bet šiandien jie džiaugsmingai į savo gretas priima ir moteris.

Įvardyti kliūtis, su kuriomis susiduria tik moterys, labai slidu. Juk šiandien jau keičiasi mūsų aplinka, ji nebūtinai tyčia buvo sukurta seksistinė. Džiugu matyti pokytį. Taip, jis nėra didžiulis, bet turime nepamiršti vieno – prieš gerą šimtmetį moterys nė neturėjo teisės balsuoti. Mes vis dar stengiamės pakeisti institucijas ir žmonių mąstyseną. Negalima staiga tikėtis visiškos lygybės, nes tai tebetrunkantis procesas. Tereikia šiek tiek kantrybės.

Jei žmonių paklaustumėte, ko jiems labiausiai trūksta, daugelis atsakytų, kad laiko. Kiek jūs turite laisvo laiko? Kaip jį leidžiate?

Mano gyvenimas puikiai subalansuotas. Kai darbas yra tavo aistra, tarsi ir nereikia dirbti (juokiasi).

Laisvu metu patinka programuoti – tai mano labai mėgstamas, bet gal nelabai įprastas hobis. Visai neseniai pradėjau rašyti trumpas istorijas, poeziją. Taip pat patinka dizainas. Turiu kūrybingų, meniškos sielos draugų, tad kartu kuriame įvairius projektus – šiuo metu dirbame prie moteriškų kostiumų eskizų. Taip vienu metu ir su draugais pabūnu, ir kūrybine veikla užsiimu.

Jei jau prakalbome apie drabužius – socialiniame tinkle „LinkedIn“ prisistatote ne tik kaip verslininkė, bet ir tvido gerbėja.

Beprotiškai myliu tvidą – tai puikus, žaismingas audinys, jį labai gera dėvėti. Gyvenant Lietuvoje teko šokti tautinius šokius, tad matydama margaspalvį tvidą visada su nostalgija prisimenu tuos laikus ir mūsų tautinius sijonus.

Ne kartą pabrėžėte, kad didžiausia jūsų aistra – darbas. Kuris karjeros momentas jums giliausiai įsirėžė į atmintį?

Vienas iš ryškesnių prisiminimų – verslo kelionė į Braziliją. Iki tol nė nežinojau, kad Brazilijoje gyvena daugiau nei 300 tūkstančių lietuvių. Su vietos bendruomene atšventėme Lietuvos nepriklausomybės dieną – man tai buvo malonus suvokimas, kad mus vienija lietuviškas kraujas. Žinau, tai gali skambėti banaliai, tačiau faktas, kad esu lietuvė, kelia ypatingą pasididžiavimo jausmą: Lietuva yra maža šalis, turinti gilią istoriją, gilias šaknis, vieną seniausių kalbų, jos žmonės – stiprūs ir darbštūs. Daug keliauju ir labai malonu, kad esu šiltai priimama, kai pasakau esanti iš Lietuvos.

Leiskite pasmalsauti, kaip susipažinote su savo vyru Davidu.

Atsitiktinai – per vakarienę. Mūsų draugų kompanijos bendravo tarpusavyje, tad susitikome bendroje vakarienėje. Jos metu su Davidu įsišnekėjome ir nusprendėme užsimezgusį ryšį pratęsti. Kartu esame jau 20 metų.

Šiandien jis eina svarbias pareigas jūsų įmonėje. Kaip pavyksta rasti aukso viduriuką tarp darbo ir šeimos? Galų gale neparsinešti profesinių rūpesčių į namus?

Dažnai klaidingai manoma, kad sutuoktiniams drauge dirbant sudėtinga šeimoje išlaikyti balansą ir harmoniją. Sakyčiau, gyvenimas pasidaro sudėtingas, kai poros interesai nesutampa. Kalbu apie bendrus interesus ir darbą drauge, kai vyras ir žmona sudaro komandą. Ją sudarius labai svarbu išsikelti bendrus tikslus ir nubrėžti ribas, kad kiekvienas žinotų, kas už ką atsakingas. Jeigu visa tai papildome tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba, darbas drauge tampa ir produktyvus, ir malonus.

O jei sutuoktiniai dar ir ta pačia vertybių sistema vadovaujasi, gali tapti stipriausia pora pasaulyje.

Jei neribotų nei laikas, nei erdvė, su kuo norėtumėte pavakarieniauti?

Vienas iš įdomesnių žmonių susijęs su Kinija – šalimi, kuria dabar visi susidomėję. Nuo jos labai priklausys, kokie bus tarptautiniai santykiai. Kinija visada buvo įdomi, nuostabi ir ambicinga šalis. Tad jeigu reikėtų išsirinkti vieną vienintelį žmogų pavakarieniauti, rinkčiausi tą, kuris daug pasiekė XV amžiuje, – tai trečiasis Mingų dinastijos imperatorius Zhū Di. Mes galime manyti, kad turime ambicijų, tačiau jos nesulyginamos su Zhū Di. Jo vizija sujungė pasaulį – jo dėka buvo sudarytas žemėlapis, kuriuo kliovėsi Kolumbas ir Magelanas. Galiu tik įsivaizduoti, jei jis šiandien būtų gyvas, kokia rytdiena mūsų lauktų.